Šie šunys lengvai atpažįstami dėl didingos raukšlėtos galvos, nukarusių apatinių vokų ir ilgų kabančių ausų. Galingo kūno ir galūnių bladhaundai yra tikrai dideli šunys! Jų kailis trumpas ir lygus, juodos ir rusvos, rausvai rudos ir rusvos, taip pat rudos spalvų. Suaugusios patelės yra 58–63 cm ūgio, o suaugę patinai siekia 63–69 cm. Jie sveria 41–50 kg.
Tai švelnios prigimties prieraišūs šunys, kurie paprastai gerai sutaria su vaikais ir gali darniai sugyventi su kitais šunimis ir augintiniais. Šie draugiški šunys mielai sutinka ir lauktus, ir nelauktus atvykėlius. Nors namuose būna tylūs, lauke gali būti labai balsingi. Tai šeimos šunys, kurie nemėgsta būti paliekami vieni.
Šiuolaikinių bladhaundų protėvius galima atsekti iki šv. Huberto vienuolyno, kur šunys, vadinami „Sequsius“ (paklusniais), pirmiausia buvo naudojami vilkams, didžiosioms katėms ar elniams aptikti arba sužeistam laimikiui persekioti. Angliją 1066 m. užkariavę normanai atsigabeno nemažai savo šunų, o šv. Huberto skalikai buvo vieni iš jų. Anglijoje jie tapo žinomi kaip bladhaundai – tiksliau, taip buvo vadinami juodi su įrudžiu šunys (baltos spalvos šunys buvo vadinami Talboto skalikais). Šiuolaikiniai bladhaundai nėra identiški tų laikų veislei, bet Belgijoje jie vis dar vadinami šv. Huberto skalikais.
