Bokseriai yra vidutinio dydžio šunys. Jie labai raumeningi, tvirti, didele krūtine. Jų snukis trumpas, o smakras šiek tiek užriestas aukštyn. Trumpas kailis būna gelsvai rudas ir rudmargis, dažnai su keliomis baltomis žymėmis; taip pat jie gali būti visiškai balti. Vidutinis suaugusių patinų ūgis yra 57–63 cm, svoris – 30–32 kg. Idealiu atveju suaugusių patelių ūgis yra 53–59 cm, jos sveria apie 25–27 kg.
Bokserių veislė priskiriama brachicefalinėms veislėms, šio tipo šunims būdingos tokios problemos:
– Brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas: brachicefalinėms veislėms (kurių trumpas ir suspaustas snukis) pasitaikanti būklė, kai užsiveria kvėpavimo takai ir dėl to gali sumažėti gebėjimas mankštintis ar net pasireikšti sunkus kvėpavimo sutrikimas.
– Odos uždegimas / infekcija: brachicefalinėms veislėms būdingas trumpas snukis ir normali snukio audinių apimtis. Tai reiškia, kad aplink snukį dažnai yra odos perteklius ir susidaro odos klostės. Odą šiose klostėse gali skaudėti, joje neretai išsivysto infekcija.
– Akių opos: skausminga akies paviršiaus erozija. Tai dažniau pasitaiko brachicefalinėms veislėms dėl sudėjimo, nes šių šunų akys paprastai labiau išsišovusios.
Be to, galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Aortinė stenozė: tai vienos iš kraujagyslių, vedančių iš širdies, susiaurėjimas, galintis sukelti širdies nepakankamumą.
– Bokserių kardiomiopatija, paveikianti širdies raumeninį audinį, todėl širdis negali tinkamai veikti ir gali sustoti.
– Įvairių tipų vėžys, įskaitant limfomą1 (kai kurių imuninę sistemą sudarančių ląstelių vėžys) ir hemangiosarkomą2 (kraujagyslių endotelio ląstelių vėžys).
– Epilepsija3: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis.
– Kryžminių raiščių liga, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas."
Bokseriai visą gyvenimą elgiasi tarsi šuniukai, todėl gali būti gyva bėda! Gyvybingi, stiprūs ir ištikimi, jie yra puikūs augintiniai visiems šeimos nariams – suaugusiesiems ir vaikams, bet gali būti padūkę, todėl nelabai tinka, jei namie yra labai mažų vaikų. Šie šunys bebaimiai ir labai pasitikintys savimi, jie nesiveržia kovoti, bet prireikus tikrai gali apsiginti. Jei jie bus palikti namie ilgam laikui, jų elgesys gali būti labai destrukcinis.
Bokseriai kilo iš dviejų mastifų tipo šunų, viduramžių Vokietijoje naudojamų medžioklei. Šie šunys buvo naudojami medžiojant šernus, lokius ir elnius. Minėti bokserių protėviai taip pat buvo naudojami jaučiams vilioti, kai tai tapo sportu. XIX a. šios veislės buvo sukryžmintos su buldogais ir taip buvo išveisti bokseriai.
Bokseriai linkę į įvairias galimas sunkias ligas, ypač širdies ligas ir vėžį. Tikrinant, ar šunys išveisti iš linijų, kuriose nepasitaikė šių specifinių sveikatos problemų, galima sumažinti šių sutrikimų tikimybę.
Bokseriai yra labai energingi šunys, kuriems reikia daug mankštintis – jie mėgsta lakstyti atviroje vietoje, gaudyti kamuoliuką ir žaisti lėkščiasvydį. Rekomenduojama mankštai skirti daugiau nei dvi valandas kasdien.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Bokseriai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Kadangi bokserių kailis labai trumpas, jų kailio švarą lengva palaikyti. Retkarčiais galima naudoti guminę šukavimo pirštinę, kad kailis būtų geros būklės.
Šios dabar gerai žinomos veislės protėviai buvo vokiečių bulenbeiseriai ir anglų buldogai, kurį laiką veislė buvo vadinama vokiečių buldogais. Bulenbeiseris buvo siaubą keliantis medžioklinis šuo, kuris galėjo susidoroti su elniais, šernais ir net lokiais laikydamas juos už snukio, kol atvyksta medžiotojai. Vis dėlto XIX a. pabaigoje greitesni ir lengvesni šunys tapo naudingesni už stiprius, todėl veislės atstovas tapo mažesnis, o vėliau buvo sukryžmintas su anglų buldogu ir buvo sukurta bokserių veislė.
Po kovų tarp konkuruojančių veisėjų dėl to, kaip turėtų atrodyti bokseris, 1910 m. veislė galiausiai nusistovėjo, tačiau, kai prasidėjo karas, bokseriai buvo įtraukti karinėn tarnybon, kur labai sėkmingai atliko šunų pasiuntinių vaidmenį. Po karo daugelis kareivių grįžo namo kartu su kare kovojusiais šunimis, kurie išpopuliarėjo kaip šeimos kompanionai.
Bokserių šeimininkai turėtų mėgti vaikščioti, dresuoti, šluostyti seiles ir būti be galo kantrūs su šunimi, kuris niekada nesuaugs ir visada išliks klounas. Bokseriai dažnai suerzina kitus šunis, nors to ir nesiekia – dėl savo snukio bruožų ir laikysenos jie atrodo iššaukiantys ir šiurkštūs, todėl, norint tai suvaldyti, jums prireiks gerų diplomatinių įgūdžių ir tam tikrų mokymo bei elgesio žinių. Kaip ir visiems trumpasnukiams šunims, bokseriams gali kilti brangiai kainuojančių sveikatos problemų.
