Šarpėjus lengva atpažinti iš odos raukšlių ant kūno ir „susiraukusio“ snukio išraiškos. Jie kampuotos formos, kresni ir atrodo galingi. Kailis trumpas ir šeriuotas, šiurkštus liesti. Šarpėjų kailis būna įvairių spalvų – išsamią informaciją žr. veislės standarto aprašyme. Suaugę šarpėjai būna 46–51 cm ūgio ir sveria apie 18 kg.
Šarpėjų veislė labiausiai linkusi į odos ir ausų infekcijas dėl didelių odos klosčių.
Ši veislė taip pat priskiriama brachicefalinėms veislėms; šio tipo šunims būdingos tokios problemos:
– Brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas: brachicefalinėms veislėms (kurių trumpas ir suspaustas snukis) pasitaikanti būklė, kai užsiveria kvėpavimo takai ir dėl to gali sumažėti gebėjimas mankštintis ar net pasireikšti sunkus kvėpavimo sutrikimas.
– Odos uždegimas / infekcija: brachicefalinėms veislėms būdingas trumpas snukis ir normali snukio audinių apimtis. Tai reiškia, kad aplink snukį dažnai yra odos perteklius ir susidaro odos klostės. Odą šiose klostėse gali skaudėti, joje neretai išsivysto infekcija.
– Akių opos: skausminga akies paviršiaus erozija. Tai dažniau pasitaiko brachicefalinėms veislėms dėl sudėjimo, nes šių šunų akys paprastai labiau išsišovusios.
Taip pat galimi tokie šios veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
– Lęšiuko pasislinkimas: būklė, kai lęšiukas pasislenka iš įprastos padėties akyje, o tai lemia regėjimo praradimą ir gali būti skausminga.
– Entropija / ektropija: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu / išvirtimu. Tai vėlgi lemia veislei būdingas odos perteklius.
– Šarpėjų karštinė: liga, dėl kurios pakyla aukšta temperatūra ir ištinsta sąnariai.
Įpratinti bendrauti šarpėjai būna atsidavę savo šeimynykščiams. Jie ištikimi, žaismingi ir judrūs, bet gali būti užsispyrę ir ginti teritoriją, jei jaunystėje neišmokomi tinkamai elgtis. Iš prigimties jie įtariai žiūri į nepažįstamus asmenis. Su katėmis sugyvena, jei įpratinami prie jų iš mažens, bet gali kilti problemų auginant kartu su kitais šunimis. Paprastai jie labai nemėgsta šalčio.
Šarpėjai žinomi jau daug amžių, jie išvesti sukryžminus mastifus ir Šiaurės veislių šunis. Šių šunų, kaip ir čiau čiau, kurių kraujo jie taip pat turi, liežuvis melsvas. Iš pradžių šarpėjų mėsa Kinijoje laikyta delikatesu, tačiau, šalyje uždraudus auginti juos kaip augintinius, ši veislė beveik išnyko. Laimei, veisėjo Matgo Law rūpesčiu šia veisle susidomėjo Vakarų pasaulis, ir ji buvo išgelbėta. Kai XX a. aštuntajame dešimtmetyje šarpėjai pirmą kartą buvo atgabenti į Vakarus, jie buvo vadinami rečiausios pasaulyje veislės šunimis.
Dažniausiai šarpėjus vargina odos infekcijos, atsirandančios dėl gausybės raukšlių, taip pat akių ligos. Be to, juos gali varginti tam tikra liga, dėl kurios prasideda karščiavimas ir tinsta sąnariai (šarpėjų karštligė).
Nors šarpėjų veislės šunys yra aktyvūs, jie nesimankština arba mankštinasi, kiek jiems siūloma, – svarbiausia, kad galėtų laisvai žaisti. Rekomenduojama suaugusiam šuniui mankštintis po valandą per dieną, bet jie mielai mankštinasi ir ilgiau. Jei šuo nesugyvena su kitais šunimis, reikia imtis priemonių ir pasirūpinti, kad jis neįkyrėtų.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Kai kurių linijų šunų labai prigludusios uodegos, taigi jas reikia apžiūrėti ir valyti, kad neprasidėtų infekcijos. Taip pat kasdien reikia patikrinti akis. Kailį pakanka perbraukti minkštu šepečiu.
Manoma, kad šarpėjai, dar vadinami kinų koviniais šunimis, yra kilę iš Han šuns – senovinės sarginių šunų veislės, gyvenusios Kinijoje maždaug prieš 2 000 metų.
Iš Han šuns susiformavo dvi skirtingos veislės – sunkesni, stambesni šunys, kurie vėliau tapo čiau čiau, ir mažesni raukšlėti šunys (tapę šarpėjais), kurie buvo naudojami kovoms. Abiem veislėms būdingas išskirtinis mėlynas liežuvis, o tai rodo jų bendrus protėvius.
Raukšlėta oda kartu su šeriuotu kailiu buvo sąmoningai sukurta tam, kad šie šunys turėtų pranašumą kovose, nes priešininkui būtų sunku juos gerai sučiupti arba sunkiai sužeisti.
Šarpėjų kovinė „karjera“ baigėsi, kai kovų organizatoriams pavyko įsivežti didesnių ir stipresnių šunų, o veislė beveik išnyko, kai komunistų lyderiai, manę, kad šunų laikymas yra vakarietiškas dekadansas, išpjovė visus, kuriuos tik rado.
1978 m. jie pateko į Gineso rekordų knygą kaip rečiausi šunys pasaulyje, kol grupė veislės entuziastų panaudojo kelis likusius šunis veislei atkurti. Dabar jų skaičius išaugo ir ateitis tapo užtikrinta, nors atsakingi veisėjai vis dar deda daug pastangų, kad veislė būtų temperamentinga ir sveika.
Šarpėjų veislės šuo tiks šeimininkui, kurį džiugina neįprasta augintinio išvaizda ir kuriam patinka jo atsiskyrėliškas charakteris.
