Šie dideli pasišiaušę kurtai atrodo labai atletiški. Dažnai sakoma, kad jie primena pasišiaušusius greihaundus. Kailio spalva gali būti įvairi: tamsiai melsvai pilka, tamsesnio ar šviesesnio atspalvio pilka, taip pat rudmargė ir gelsvo atspalvio, smėlinė rausva arba gelsvai ruda su juodomis dėmėmis. Suaugę patinai yra 76 cm ūgio ar aukštesni, sveria apie 45,5 kg; suaugusios patelės yra 71 cm ūgio ar aukštesnės ir sveria apie 36,5 kg.
Pasišiaušusio kailio šunys Škotijoje egzistavo dar iki XVI a. Manoma, kad trumpaplaukiai medžiokliniai šunys pateko į Britaniją prieš romėnų invaziją. Šiems medžiokliniams šunims lakstant Škotijos aukštumose, trumpas kailis buvo trūkumas. Taigi šie skalikai greičiausiai buvo sukryžminti su vietiniais storesnio kailio šunimis, ir taip atsirado dirhaundai. Škotijos klanų vadai šiuos šunis gaujomis pasiimdavo medžioti elnių, taigi jie turėjo būti pakankamai stiprūs, kad galėtų elnio patiną nublokšti ant žemės.
Rimčiausia sveikatos problema, į kurią linkę dirhaundai, yra agresyvaus tipo kaulų vėžys ir širdies ligos. Pripažinti paveldimi sutrikimai apima kepenų ir akių ligas, bet dėl reguliaraus tikrinimo ir rūpestingų veisimo programų jos pasitaiko gana retai.
Kol šunyčiai, dirhaundams fizinį krūvį reikėtų riboti. Suaugę dirhaundai yra energingi ir sportiški, jiems reikia daug mankštintis – daugiau nei dvi valandas per dieną. Jie mėgsta lakstyti laisvi.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Dirhaundai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dirhaundus reikia reguliariai šukuoti apie du ar tris kartus per savaitę. Kelis kartus per metus, atsižvelgiant į būklę, gali tekti nupešti kailį.
