Šie aukšti, elegantiški kurtai pasižymi išdidžiai iškelta ilga, siaura galva. Tai gražūs šunys, simbolizuojantys galią, drąsą ir greitį. Jų kailis šilkiškas, vidutinio ilgio, plunksniškas (ilgesnis plaukas) ties kojomis, papilvėje ir uodegoje. Kailis būna baltos, aukso, rusvos, pilkos, juodai margos spalvos ir dėmėtas. Suaugusios patelės yra mažiausiai 68 cm ūgio, sveria apie 34 kg. Suaugę patinai yra mažiausiai 74 cm ūgio, sveria apie 41 kg.
Galimi rusų kurtų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Degeneracinė mielopatija: progresuojanti liga, pažeidžianti nugaros smegenis.
– Tiroiditas¹: skydliaukės uždegimas, dėl kurio gali išsivystyti hipotirozė, kai skydliaukė yra nepakankamai aktyvi ir gamina per mažai hormonų. Dėl to gali pritrūkti energijos, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
– Dantų problemos dėl veislės žandikaulių sudėjimo.
Nepaisant dydžio, šie gero būdo šunys yra švelnūs ir ramiai elgiasi namuose. Nuo nepažįstamų jie gali laikytis atokiai ir būti santūrūs. Kitus panašiai nusiteikusius šunis jie pakenčia, bet anksti turi būti pratinami prie kačių ir kitų augintinių, nes visada reaguoja pamatę bėgantį gyvūną.
Rusų kurtai dar nuo XVII a. Rusijoje buvo naudojami vilkams persekioti. Rusijos kunigaikštis atsivežė kelis kurtus iš Arabijos, bet šie neištvėrė atšiaurių Rusijos žiemų. Antrąjį kartą jis sukryžmino skalikus su vietinėmis veislėmis, greičiausiai totorių skalikais ar ilgakojais aviganiais. Dėl savo švelnaus temperamento ir egzotiškos išvaizdos šie šunys buvo puikios dovanos, carų dovanojamos Europos karaliams. Po Rusijos revoliucijos 1917 m. rusų kurtai buvo siejami su valdančiąja klase, ir daug veisyklų buvo sunaikintos; veislė išliko tik todėl, kad jos atstovų buvo padovanota Vakarų pasauliui.
Rusų kurtai yra sveika, tvirta veislė. Kaip ir daugelio kitų veislių šunims, jiems gali išsivystyti tam tikrų paveldimų regos sutrikimų, todėl reikia tikrinti veisiamų šunų akis. Šios veislės šunims gali būti paveldima hipotirozė (sumažėjęs skydliaukės aktyvumas).
Nors rusų kurtai yra palyginti ramūs namuose, jiems kasdien bent valandą ar daugiau reikia mankštintis, be to, vaikščioti ir bėgioti reikia didelės atviros erdvės. Vis dėlto atsiminkite, kad tai medžiokliniai šunys, todėl jie instinktyviai bėgs paskui bet kokį pastebėtą grobį, taigi būkite atsargūs.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Rusų kurtai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Šilkišką banguotą rusų kurtų kailį reikia reguliariai šukuoti (du ar tris kartus per savaitę), dažnai reikia pakirpti plaukus tarpupirščiuose. Šėrimosi laikotarpiu jiems išslenka labai daug plaukų.
Kaip ir dėl daugelio kitų veislių, dėl rusų kurtų kilmės kyla ginčų. Vis dėlto tikėtina, kad iš senovės Egipto kilę šunys, panašūs į kurtus, buvo sukryžminti su šiaurės Rusijos vietinėmis sunkesnio kailio ganymo šunų veislėmis ir taip atsirado rusų kurtų protėviai.
Nuo XVI a. ši veislė buvo tobulinama, ir kurtai tapo geriausiais vilkų gaudytojais, dirbusiais poromis, kad sučiuptų ir sulaikytų vilką, kol raitas medžiotojas galės jį nugalabyti.
Rusų kurtus labai vertino Rusijos carai, kurie juos dažnai dovanodavo kitiems Europos didikams, ir būtent šie dovanoti šunys išgelbėjo veislę po 1917 m. Rusijos revoliucijos, kai veislė beveik išnyko.
Sportiškas, aktyvus, turintis gerą humoro jausmą ir kantrybės, reikalingos norint kiekvienam sutiktajam paaiškinti, kas yra ši veislė. Jie neįprasti, ir tai neliks nepastebėta! Rusų kurtams reikia žmogaus, kuris atsižvelgia į jų jautrumą ir lygiai taip pat gerai gali suvaldyti jų juokdarišką (paauglystėje kartais ir chuliganišką) elgesį. Jums taip pat reikės mėgautis šukavimu, ilgais pasivaikščiojimais ir nesibaigiančiu kvietimo komandų mokymu, kurio sėkmės rodiklis bus apie 50 proc.!
