Šie didžiuliai Tibeto mastifai, ištįsę daugiau į ilgį nei aukštį, yra galingi ir raumeningi šunys, jie atletiški ir vikrūs, orios laikysenos. Suaugę patinai siekia ne mažiau kaip 66 cm, o patelės – ne mažiau kaip 61 cm. Svoris – nuo 36 kg iki 72 kg ir daugiau, priklauso nuo šuns lyties, aukščio ir sudėjimo. Tankus kailis gana ilgas, o apie kaklą ir pečius yra „karčiai“, patinų matomi aiškiau. Kailis būna įvairių spalvų ir su įvairiomis žymėmis, visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme.
Apskritai Tibeto mastifai yra labai tvirtos veislės šunys, bet galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Ausų infekcija
Tibeto mastifai yra sargai iki kaulų smegenų, su jais nepajuokausi. Jie nepasitiki nepažįstamaisiais ir instinktyviai gina savo šeimynykščius bei nuosavybę. Kaip ir su visais sarginių veislių šunimis, su Tibeto mastifu reikia mokėti elgtis, jį būtina mokyti bendrauti ir dresuoti. Tinkamuose namuose jie būna ramūs, meilūs ir ištikimi kompanionai.
Tai sena veislė, manoma, kad jai 3000 metų. Gimtojoje šalyje Tibeto mastifai buvo auginami kaip sarginiai šunys, saugojo nuosavybę (taip pat ir vienuolynus) bei gyvulius. Markas Polas rašė, kad Tibeto mastifai yra „ūgio kaip asiliukai, o balsas galingas kaip liūto“. Šunų mėgėjai kitose pasaulio šalyse šią veislę atrado palyginti neseniai – Vakaruose ja susidomėta tik prieš šimtmetį.
Tibeto mastifai yra labai tvirtos veislės šunys. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, kartais išsivysto paveldimų akių ligų ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant rekomenduojama atlikti šunų akių tyrimus ir įvertinti klubų būklę.
Šios veislės šunys turi mankštintis po valandą per dieną, bet bus labai patenkinti gavę progą pasimankštinti daugiau. Šuniukų negalima pervarginti mankšta, labai svarbu nepertempti tokios didelių šunų veislės augančio šuns raumenų ir sąnarių.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Tibeto mastifai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemos. Šio sutrikimo riziką galima mėginti sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dvigubą kailį sudaro tankus, purus poplaukis (šiltesniu oru jis nusišeria) ir tankus, tiesus, standžios tekstūros viršutinis kailis. Uodega ir užpakalinės kojos yra gana gauruotos. Rekomenduojama porą kartų per savaitę iššukuoti, o šuniui šeriantis – šukuoti kasdien.
Tibeto mastifai yra viena seniausių veislių pasaulyje; manoma, kad jiems jau 3 000 metų. Savo gimtojoje šalyje jie buvo naudojami kaip sarginiai šunys, saugoję nuosavybę (įskaitant vienuolynus), taip pat ištisus kaimus ir gyvulius. Jie dažnai būdavo pririšami grandinėmis, kad iš anksto įspėtų ir labai veiksmingai atbaidytų galimus įsibrovėlius.
Pirmą kartą Tibeto mastifas į Londoną buvo atvežtas 1847 m., o Amerikos kinologų klubas šią veislę visiškai pripažino tik 2006-aisiais. Nors tai labai populiari veislė visame Vakarų pasaulyje, kai kuriuose Kinijos miestuose jie uždrausti, kaip ir kitų veislių šunys, kurių ūgis yra 35 cm ar daugiau.
Markas Polas rašė, kad Tibeto mastifai yra „ūgio kaip asilai, o balsas galingas kaip liūto“. Šunų mėgėjai kitose pasaulio šalyse šią veislę atrado palyginti neseniai – Vakaruose ja susidomėta tik prieš šimtmetį.
Šios milžiniškų šunų veislės šunims reikia labai protingų šeimininkų, turinčių daug patirties auginant milžiniškų šunų veislių šunis, ypač tokius, kurie linkę mažiau bendrauti ir laikytis nuošalyje. Turite būti pasirengę rūpestingai savo šunį valdyti, kad jam nereikėtų susitikti su nemėgstamais kitais žmonėmis ar šunimis, taip pat jautriai ir pagal aukštus standartus šunį dresuoti, kad visi būtų saugūs.
Idealūs šeimininkai turi turėti didelį namą, neturėti jokių kaimynų (nebent tolimus), labai saugiai aptvertą sodą ir galimybę ramiai pasivaikščioti ten, kur mažai žmonių, arba ten, kur galima laikytis atokiau nuo kitų. Tinka tik namams, kuriuose gyvena vyresni paaugliai vaikų nėra.
