Jie atrodo nepaprastai stiprūs, bet yra proporcingi ir dailūs, eina neskubėdami, ramiai ir lygiai, atsispirdami stipriomis užpakalinėmis kojomis. Pirėnų kalnų šunys yra visiškai balti arba balti su barsuko spalvos, vilko pilkumo, geltonomis, oranžinėmis arba rusvomis dėmėmis ant galvos, ausų ir prie uodegos pagrindo. Suaugę patinai siekia ne žemesni kaip 70 cm ir sveria 50 kg. Suaugusios patelės siekia nuo 65 cm ūgio ir sveria 40 kg.
Apskritai Pirėnų kalnų šunys yra ištverminga veislė, tačiau gali būti linkę į tokius sveikatos sutrikimus kaip:
– Klubo displazija
– Panosteitas
– Gerklų paralyžius¹: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
– Kurtumas²
– Daugiažidininė retinopatija³: tai akies užpakalinę dalį pažeidžianti liga, dėl kurios galima prarasti regėjimą, tačiau ji gali ir nesukelti jokių požymių.
Pirėnų kalnų šunys būna prieraišūs draugai. Tačiau jie gali agresyviai elgtis su kitais panašaus dydžio šunimis. Nepažįstamais nepasitiki, tad jūs ir jūsų šeima bus apsaugota nuo nepageidaujamų lankytojų. Pirėnų šunys gali būti užsispyrę ir atkaklūs, todėl nebūtų tinkami augintiniai nepatyrusiam šeimininkui.
Ši veislė atsirado Pirėnuose, kalnuose, kurie skiria Prancūziją ir Ispaniją. Nors tiksli šios veislės istorija nėra žinoma, tūkstančius metų šie šunys saugodavo bandas Prancūzijoje. Randama senesnių nei bronzos amžiaus (1800–1000 pr. Kr.) šios veislės gyvūnų iškasenų. Iki Prancūzijos revoliucijos šios veislės šunys saugodavo dvarus pietų Prancūzijoje. Tiksliai nežinoma, kokios veislės maišėsi formuojantis šiai veislei, bet gali būti, kad šie šunys turi vengrų kuvasų, Italijos Maremo-Abrucų aviganių ir Turkijos Anatolijos aviganių kraujo. Šios veislės šunys iki šiol dirba Prancūzijoje, sergi avis ir galvijus nuo plėšrūnų ir bandų vagių.
