Aukšti ir masyvūs senbernarai yra viena iš lengviausiai atpažįstamų veislių. Šie šunys raumeningi, galingomis, įspūdingomis galvomis; neskubėdami, ramiai žingsniuodami jie gali prieiti labai sunkiai prieinamas vietas. Šios veislės šunys būna oranžinės, raudonmedžio atspalvio margos, raudonai margos spalvos arba baltos su šių spalvų dėmėmis. Suaugusių patinų ūgis siekia ne mažiau kaip 75 cm, o patelių – 70 cm. Senbernarai sveria maždaug 68–91 kg.
Senbernarų veislei būdingas polinkis į sveikatos sutrikimus, tokius kaip:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Disekuojantis osteochondritas
– Skrandžio išsiplėtimas
– Kryžminių raiščių liga, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas
– Entropija ir (arba) ektropija: skausmingos būklės, kai akių vokai pasisuka į vidų arba į išorę. Taip atsitinka dėl odos pertekliaus aplink akis.
– Dilatacinė kardiomiopatija1: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys
– Ausų infekcijos
– Odos infekcijos, ypač aplink lūpų klostes
Senbernarų charakterį apibūdina žodžiai „švelnusis milžinas“. Jie geraširdžiai, patikimi ir švelnūs, jiems patinka gyventi šeimoje. Šie šunys labai ištikimi, retai loja, bet, jei reikės, gins jus ir jūsų nuosavybę. Paprastai jie gražiai sugyvena su kitais šeimoje gyvenančiais gyvūnais. Nuo mažumės jaunus šuniukus reikia išmokyti netraukti pavadžio, nes šį įprotį bus sunku pakeisti jiems suaugus.
Šios veislės šunys pavadinti pagal Didžiąją šv. Bernardo perėją, kurią 980 m. įkūrė šv. Bernardas Mentonietis, kaip prieglobstį keliaujantiems per pavojingą Alpių perėją tarp Šveicarijos ir Italijos. 1707 m. sunkiai dirbantys vienuoliai suprato, kad šunys, turintys geresnę uoslę ir neperšlampamus kalius, gali geriau gelbėti keliautojus, nes iš prigimties žino kryptį, tad jie sukūrė savo veisimo programą ir pavadino šiuos šunis Alpių mastifais. Esama pasakojimų apie puikius gelbėtojus, o vienas iš garsiausių šunų, vardu Baris, išgelbėjo nuo mirties 40 žmonių.
Sunkiausios senbernarus varginančios sveikatos problemos dažniausia būna įvairios kaulų ligos, įskaitant kaulų vėžį, epilepsija ir širdies ligos. Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, juos gali varginti paveldimos akių ligos, taip pat klubo ir alkūnės displazija (sąnarių liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Senbernarų šuniukus reikia mankštinti labai palaipsniui, kad nebūtų per didelio krūvio augantiems jų kaulams ir minkštiesiems audiniams; net ir suaugusiam šuniui mankštos krūvį reikia didinti pamažu. Nors šie šunys dideli, daug mankštintis jiems nereikia – suaugusiam pakanka maždaug po valandą per dieną.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Senbernarai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemos. Šio sutrikimo riziką galima mėginti sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Kailis būna dvejopas – lygus ir šiurkštus. Lygiakailiai yra trumpaplaukiai, o šiurkščiakailiai yra ilgaplaukiai. Juos šukuoti nėra sunku, tik sudėtinga įsprausti šukas per tokius gaurus! Keliskart per savaitę šepečiu arba šukomis reikia iššukuoti išslinkusius plaukus. Ausis reikia valyti, o akis labai reguliariai prižiūrėti, ypač tų šunų, kurių atvėpę vokai. Senbernarai yra švarūs gyvūnai, bet dažnas seilėjasi.
Senbernarų veislę XVIII amžiuje išvedė vienuoliai iš Šveicarijos Alpėse veikusios prieglaudos, teikusios pagalbą ir prieglobstį keliautojams. 1774 m. užfiksuota, kad šie šunys buvo naudojami kaip gelbėjimo šunys, kad surastų keliautojus, kuriems reikia pagalbos. Jų šlovė augo ir kurį laiką jie buvo vadinami geraisiais samariečiais. Manoma, kad senbernarai yra išgelbėję daugiau kaip 2 000 keliautojų.
Senbernarai puikiai pasirodo ne tik atlikdami gelbėjimo darbus kalnuose. Vienas senbernaras, vardu Bamse, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Norvegijos minininke, gavo PDSA apdovanojimą už drąsą tarnyboje. Laivas buvo dislokuotas Montroze, Škotijoje, ir viena iš šuns pareigų buvo surinkti savo laivo kolegas iš užeigų pasibaigus darbo laikui! Jis tapo toks žinomas mieste, kad 1944 m., kai nugaišo, vietos mokyklos buvo uždarytos, kad šimtai vaikų galėtų dalyvauti jo laidotuvėse. Šiandien Montroze vis dar gerbiamas jo kapas.
Idealūs šeimininkai supras, kad senbernaras yra šuo, prie kurio teks pritaikyti savo gyvenimo būdą, ir nėra šuo, kuris prisitaikys prie jūsų. Turėsite sau leisti dideles lovas, dideles veterinarijos sąskaitas, didelį automobilį, gausias vakarienes ir būti pasirengę tam, kad kai kurios vietos tiesiog neprieinamos senbernarams. Tai veislė, kuri negali apsisukti siauruose koridoriuose, netelpa mažame automobilyje ir tokio šuns neperkelsite per kliūtį – jų dydį reikia įvertinti visur, kur tik lankysitės. Būtina patirtis su milžiniškų veislių šunimis, kantrybė ir humoro jausmas, būtinas norint pakęsti, kad jus visur ir visi stabdytų ir žavėtųsi, taip pat suprasti, kad senbernarui irgi gali kilti noras įsitaisyti jums ant kelių. Ak... nepamirškite ir seilėtekio.
