Vokiečių dogai yra labai dideli, raumeningi ir stiprūs šunys. Jie atrodo aristokratiški ir išdidūs. Galva yra stačiakampė ir pailga. Trumpas, glotnus kailis gali būti gelsvai rudos, juodos, mėlynos spalvos, rudmargis ir įvairiaspalvis. Minimalus 18 mėnesių amžiaus šuns ūgis turėtų būti 76 cm, o svoris – 54 kg. To paties amžiaus patelės turėtų būti mažiausiai 71 cm ūgio, sverti 46 kg.
Vokiečių dogai linkę į įvairias problemas, būdingas stambių šunų veislių šunims, tarp jų šios:
– Skrandžio išsiplėtimas
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Dilatacinė kardiomiopatija: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
– Voblerio sindromas: tai stuburo problema, sukelianti netaisyklingą eiseną.
– Paveldima vokiečių dogų miopatija: liga, sukelianti šios veislės šunų raumenų nykimą.
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys.
– Entropija ir (arba) ektropija: skausmingos būklės, kai akių vokai pasisuka į vidų arba į išorę. Taip atsitinka dėl odos pertekliaus aplink akis.
– Trečiojo voko liaukos prolapsas („vyšninė akis“), kai trečiojo voko viduje esanti liauka iššoka akies kamputyje.
Vokiečių dogai yra prieraišūs šunys. Jie gali būti labai artimi ir ištikimi savo šeimai ir artimiems šeimos draugams, kurie dažnai lankosi namuose, idealiai tinka aktyviai šeimai. Jie yra puikūs sarginiai šunys ir greitai praneša šeimininkams apie bet kokius į teritoriją įžengusius nepažįstamuosius. Ypač svarbu socializuoti ir dresuoti šuniukus.
Vokiečių dogus primenantys šunys matomi Egipto antkapių piešiniuose, išlikusiuose nuo 2200 m. pr. Kr. Jie buvo trumpesnėmis kojomis ir kūno sudėjimu priminė mastifus. Šio tipo šunys su prekybininkais paplito daugelyje kitų šalių. Vokietijoje veislė buvo tobulinama toliau, ir buvo sukurti tokie šunys, kokius pažįstame šiandien. Manoma, kad pradiniai mastifų tipo šunys buvo sukryžminti su greihaundais norint išvesti vikrų, liekną šunį, dabar žinomą kaip vokiečių dogas. Pirmiausia dogai buvo naudojami buliams pjudyti, o 1592 m. aukštuomenė su jais medžiodavo šernus. Iki XIX a. dvarininkai jais medžiodavo stambius žvėris.
Vokiečių dogai linkę į įvairias problemas, dažnai pasitaikančias stambių šunų veislių šunims, įskaitant specifinį skrandžio sutrikimą (skrandžio išsiplėtimą), širdies ligas, įvairius kaulų sutrikimus ir tam tikro tipo agresyvų kaulų vėžį (osteosarkomą).
Liekno sudėjimo suaugusiam šuniui reikėtų kelių valandų mankštos per dieną. Jie mėgsta vaikščioti ir mielai leidžia laiką lauke su šeima, bet jiems patinka ir tysoti prie židinio, mėgaujantis komfortu. Augimo laikotarpiu fizinį krūvį reikia riboti, nes dėl per didelės apkrovos gali kilti sunkių kaulų, sąnarių ir raumenų problemų.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Vokiečių dogai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šią riziką mėginkite sumažinti duodami mažesnes ir dažnesnes ėdalo porcijas.
Trumpam, glotniam ir tankiam vokiečių dogų kailiui daug priežiūros nereikia, šukuoti pakanka kas savaitę ar 10 dienų. Juos galima šukuoti gumine šukavimo pirštine – ja iššukuosite išslinkusius ir negyvus plaukus.
Vokiečių dogai kilę iš Vokietijos, kitas jų pavadinimas – vokiečių mastifai. Šios veislės protėviai buvo žinomi nuo seniausių laikų, tačiau jie buvo daug sunkesni ir labiau panašūs į mastifus. Viduramžiais jie išpopuliarėjo kaip karališkųjų šeimų medžiokliniai šunys, rodantys aukštą statusą, dažnai kaip gaujos šunys naudojami šernams medžioti. Šiandien mums pažįstami vokiečių dogai dabartinę išvaizdą įgavo XIX a., kai tapo aukštesni ir lengvesni – greičiausiai dėl kryžminimo su greihaundais ar kitais stambiais skalikais. Nors atliko sargybinių funkciją, šiuolaikiniai vokiečių dogai buvo išvesti kaip klusnūs šunys, todėl jų įspūdingas lojimas yra kur kas baisesnis už įkandimą!
Jums reikės tikrai didelio automobilio, didelio namo, didelio sodo, didelio... na, visko, įskaitant banko sąskaitą. Vokiečių dogas yra didelis, seiles varvinantis, labai daug ėdantis ir ilgai bręstantis šuo. Subrendusiems šunims patinka ilgi pasivaikščiojimai ir erdvė, kurioje jie gali saugiai bėgioti be pavadėlio, tačiau juos reikia nuolat mokyti, kad dėl savo dydžio ir elgesio jie nepakliūtų į bėdą – žmonės netoleruos didelių šunų elgesio, kuris prajuokintų, jei taip pasielgtų mažytis šuniukas! Tik kaimo arba priemiesčio gyventojams ir tik tiems, kurie turi padoraus dydžio sodą, labai saugiai aptvertą.
