Tai vidutinio dydžio šunys; iš sudėjimo matyti, kad jie stiprūs, greiti ir ištvermingi. Dvigubo sluoksnio ir vidutinio ilgio kailiu, stačiomis ausimis ir papurusia uodega šios veislės šunys būna visų spalvų ir žymių, taip pat baltos, pasitaiko ir su įspūdingais raštais. Suaugę patinai būna 53–60 cm, o patelės – 51–56 cm ūgio. Suaugę patinai sveria 20–27 kg, suaugusios patelės – 16–23 kg.
Sibiro haskiai apskritai yra ištvermingi šunys, bet gali būti linkę į tokias problemas:
– Klubo displazija
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
Šios veislės šunys garsėja geru temperamentu, jie mėgsta žmones, taigi iš prigimties nėra sargai. Jiems labai patinka ir reikalinga draugija, todėl nereikėtų ilgai palikti jų vienų, nes jie gali pradėti elgtis destruktyviai. Jie gerai sugyvena su kitais taikiais šunimis, bet yra energingi ir geri medžiotojai, todėl turi būti rūpestingai prižiūrimi ir mokomi bendrauti su kitais namuose gyvenančiais gyvūnais. Jie loja nedažnai, tačiau mėgsta kaukti, dažnai tik šiaip sau!
XIX a. šios veislės šunis augino čiukčiai, gyvenantys Sibire prie Kolymos upės. Subtilų šios veislės šunų charakterį veikiausiai galima sieti su subtiliu čiukčių charakteriu. Šunų kinkiniai buvo pagrindinė transporto priemonė, todėl haskiai tenykščiams gyventojams buvo nepaprastai svarbūs. XX a. pradžioje pirmieji Sibiro haskiai atkeliavo į Aliaską, tada jie buvo vadinami čiukčiais. Maždaug tuo metu išpopuliarėjo rogių lenktynės, o šios veislės šunų greitis nustebino ir sužavėjo šunų lenktynių dalyvius Jungtinėse Valstijose. Maždaug tuo metu amerikiečiai šiuos šunis pavadino Sibiro haskiais.
