Tai vidutiniško dydžio, galingi, bet elegantiški gyvūnai. Jų kailis lygus ir trumpas, gali būti rudos, juodos, mėlynos ar gelsvai rudos (Izabelės) spalvos su rūdžių spalvos žymėmis. Kūno laikysena turi būti išdidi, o šuo turi priminti grynaveislį žirgą. Suaugę patinai yra maždaug 69, patelės – 65 cm ūgio. Suaugęs šuo sveria apie 32–45 kg.
Dobermanams gali būti būdingos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Dilatacinė kardiomiopatija: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
– Von Willebrando liga¹: tai liga, kai šuniui gaminasi nepakankamai krešėjimo faktorių arba jie yra ydingi, todėl gali kilti nevaldomas kraujavimas.
– Persistentinis hiperplastinis pirminis stiklakūnis: tai problema, kai akis iki gimimo tinkamai neišsivysto.
– Voblerio sindromas: tai stuburo problema, sukelianti netaisyklingą eiseną.
– Skrandžio išsiplėtimas.
– Hipotirozė¹: nepakankamai aktyvi skydliaukė, gaminanti nepakankamai skydliaukės hormonų. Dėl to gali sumažėti energijos lygis, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
Dobermanams reikia protinės ir fizinės veiklos. Jie turi būti tinkamai dresuojami, nes nuobodžiaujančiam šuniui gali kilti elgesio sutrikimų. Anksti socializuoti ir pripratinti prie kitų šunų, augintinių ir vaikų, dobermanai gali tapti mielais šeimos augintiniais. Tai ištikimi ir prieraišūs šunys, kurie tikrai apsaugos namus. Visgi šie šunys linkę klausyti vieno žmogaus ir nepakenčia erzinimo, todėl vaikus reikia išmokyti, kaip elgtis būnant netoli šuns. Už šuns elgesį atsakingas šeimininkas. Jei neturite pakankamai laiko arba šunų auginimo patirties, ši veislė jums netiks.
Vokietis Louisas Dobermannas, naktinis sargas, šungaudys ir mokesčių rinkėjas, pasitelkęs įvairias veisles, stengėsi išveisti geriausią apsauginį šunį, kad šis jį lydėtų darbinėse kelionėse. Taip XIX a. jis sukūrė šią veislę. Sakoma, kad dėl dydžio ir galios buvo pasitelkti rotveileriai ir vokiečių dogai, dėl greičio – greihaundai, o dėl glotnaus kailio, gracingos išvaizdos ir terjerams būdingo atkaklumo – Mančesterio terjerai. Dar gali būti, kad šie šunys turi šnaucerių, vokiečių pinčerių, vokiečių aviganių, kurtsharų ir veimaranerių genų. Siekdamas sukurti tobulą asmens sargybinį Dobermannas praleido 60 metų. Pirmasis dobermanas Vokietijos šunų kilmės knygoje buvo registruotas 1893 m.
Labiausiai įprastos dobermanų sveikatos problemos yra širdies ligos, nesveikas kaklo slankstelis (Voblerio sindromas) ir Vilebrando liga (kraujo krešėjimo sutrikimas). Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Iki 12 mėnesių šuo turėtų trumpai, bet dažnai mankštintis. Dėl per didelio fizinio krūvio šuniui gali kilti sąnarių problemų. Tai aktyvi veislė, šunims patinka plaukioti, bėgti paskui dviratį ir lakstyti be pavadėlio. Suaugusiems liekno sudėjimo dobermanams rekomenduojama mankštintis daugiau nei dvi valandas per dieną.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Dobermanai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dobermanų kailio priežiūra yra labai paprasta. Gerai nuglosčius gumine šukavimo pirštine bus pašalinti negyvi ir išslinkę plaukai.
Dobermanai buvo sukurti labai konkrečiam darbui. XIX a. pabaigoje vokiečių mokesčių rinkėjui Louisui Dobermannui nusibodo dažni apiplėšimai berenkant pinigus, tad jis nusprendė, kad jam reikia patikimo keturkojo asmens sargybinio. Kadangi L. Dobermannas buvo ir vietinės gyvūnų prieglaudos direktorius, turėjo daugybę galimybių atlikti sudėtingą kryžminimą, kad išvestų fiziškai įspūdingą šunį, kuris prireikus būtų ir nuožmus, ir praverstų kaip veiksminga atgrasymo priemonė.
Deja, ponas Dobermannas daug geriau rinko mokesčius nei registravo šunų veisimą, todėl galima tik spėlioti, kokių veislių šunis jis naudojo, kad sukurtų savo tobulą kompanioną. Manoma, kad į mišinį jis įtraukė vokiečių pinčerius, rotveilerius, boseronus ir vokiečių pointerius, tačiau, nepaisant miglotos pradžios, jis neabejotinai sukūrė įspūdingą ir dabar labai mėgstamą šunį.
1899 m. veislę pripažino Vokietijos kinologų klubas ir netrukus šie šunys tapo populiarūs visame pasaulyje dėl savo beveik nepralenkiamų įgūdžių saugant turtą ir dirbant apsaugos darbą. Ilgainiui sargybinio šuns savybės susilpnėjo ir dabar dobermanus dažniau galima sutikti kaip šunis kompanionus, tačiau jų prigimtiniai instinktai slypi ne taip jau giliai.
Jums reikės begalės kantrybės, pasišvęsti geranoriškam apdovanojimais pagrįstam mokymui ir turėti daug laiko. Šios lėtai bręstančios veislės šunys galiausiai tampa puikiais kompanionais, tačiau tam reikia nemažai laiko ir pastangų. Jie trokšta įtikti ir nori dirbti, jiems reikia leisti save realizuoti ir taip pat išmokyti atsipalaiduoti. Turėsite būti geros fizinės formos, aktyvūs ir turėti daug laisvo laiko. Labiau tinka šeimoms, neturinčioms vaikų arba turinčioms vyresnių paauglių, kurie gali padėti mankštinti ir dresuoti didelį šunį.
