Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Your Pet, Our Passion.
Akita

Akita

Akita yra dideli, galingi šunys, jie atrodo tvirti ir orūs. Išdidžią galvos laikyseną ir povyzą pabrėžia mažos ausys ir tamsios akys. Įspūdį daro storas pliušą primenantis kailis, kuris būna rausvos ir gelsvai rusvos spalvos, sezamų spalvos, rudmargis ir baltas. Suaugę patinai yra 64–70 cm ūgio, o patelės užauga iki 58–64 cm. Svoris svyruoja nuo 34 iki 50 kg.

Verta žinoti
  • Patyrusiems šeimininkams tinkamas šuo
  • Reikalinga papildoma dresūra
  • Mėgsta aktyvius pasivaikščiojimus
  • Mėgsta pasivaikščioti po vieną ar dvi valandas per dieną
  • Didelis šuo
  • Stiprus seilėjimasis
  • Reikia šukuoti kasdien
  • Nehipoalerginė veislė
  • Tylus šuo
  • Sarginis šuo. Loja, įspėja ir apsaugo fiziškai
  • Gali prireikti mokyti, kaip sugyventi su kitais augintiniais
  • Gali prireikti mokyti, kaip sugyventi su vaikais
Apskritai sveika veislė

Galimi akita inu veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas 
– Sutrikusi amelogenezė / šeiminė emalio hipoplazija: paveldimas sutrikimas, lemiantis netinkamą dantų emalio vystymąsi.
– Entropija1: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu.
– Riebalinių liaukų uždegimas2: liga, paveikianti odos liaukas ir sukelianti odos išsausėjimą bei plaukų slinkimą.

Charakteris

Tai stiprūs šunys – ir fiziškai, ir charakteriu, – todėl nerekomenduojami šeimininkams naujokams. Jiems reikia patyrusio šeimininko, taip pat būtina ankstyva bei nuosekli socializacija ir dresūra. Vis dėlto šie šunys labai ištikimi savo šeimos nariams. Jie yra drąsūs ir geri sarginiai šunys, bet per daug neloja. Šie šunys pasižymi stipriais medžioklės instinktais, ir to reikėtų niekada nepamiršti.

Kilmė

Akita yra stambiausia iš visų japoniškų veislių. Šie šunys išveisti Akitos provincijoje XVII a. Yra nuomonių, kad šie šunys pirmiausia buvo veisiami medžioti šernams, elniams ir juodiesiems lokiams; kiti mano, kad jie buvo skirti kovoms arenoje. Vis dėlto, kai Japonijoje (ir Europoje) šunų kovos prarado populiarumą, šunys tapo medžiokliniais. XIX a. pabaigoje buvo atgabenta kitų veislių šunų, todėl japoniškos veislės tapo nebe tokios populiarios. Tada buvo įsteigta Japonijos šunų išsaugojimo draugija, skirta apsaugoti vietinėms veislėms, kurios visos buvo paskelbtos nacionaliniais paminklais.