Švelniaplaukis Taksas

Taksų kilmė atsekama iki XV a. Vokietijoje. Vis dėlto taksų tipo šunys buvo vaizduojami Senovės Egipto ir Meksikos meno kūriniuose, o panašaus šuns palaikai buvo rasti I a. po Kr. sudužusio laivo liekanose Italijoje. Vokiškas veislės standartas buvo nustatytas 1879, o veislės klubas įsteigtas 1888 m. Taksus į Didžiąją Britaniją atgabeno princas Albertas, ir XIX a. jie išpopuliarėjo Britanijoje bei Amerikoje. Nykštukiniai taksai buvo naudojami vietoj šeškų, kad išvaikytų iš urvų triušius.

Labiausiai įprasta taksų sveikatos problema susijusi su jų kūno forma, todėl jie linkę į stuburo sutrikimus. Širdies ligos šios veislės šunims taip pat gana įprastos. Kaip ir daugelio kitų veislių šunims, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų, todėl reikėtų reguliariai tikrinti veisiamų šunų akis.

Šiems šunims mažiausiai apie pusvalandį per dieną reikia mankštintis. Prieš paleisdami nuo pavadėlio, patikimai išmokykite šunį kvietimo komandų, nes medžioklės instinktai gali nuvesti jį paskui kvapą ar grobį. Atminkite, kad taksai buvo išveisti lįsti į žemę ir gali prasikasti pro įvairias tvoras, todėl patikrinkite, ar jūsų kiemas saugus.

Žaislinio dydžio šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.

Lygaus kailio taksams daug priežiūros nereikia – juos reikėtų kartą per savaitę šukuoti gumine pirštine, kad pasišalintų negyvi plaukai.