Tai mažo ūgio šunys ilga nugara ir trumpomis kojomis. Nors maži, taksai yra raumeningi ir galingai sudėti. Jie pasižymi plačia krūtine ir gerai išsivysčiusiomis priekinėmis kojomis. Jie yra trumpu šiurkščiu kailiu, gauruotais antakiais ir barzda. Kailis būna įvairių spalvų (visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme). Suaugę taksai sveria 9–12 kg, yra maždaug 35 cm ūgio.
Taksų kilmė atsekama iki XV a. Vokietijoje. Vis dėlto taksų tipo šunys buvo vaizduojami Senovės Egipto ir Meksikos meno kūriniuose, o panašaus šuns palaikai buvo rasti I a. po Kr. sudužusio laivo liekanose Italijoje. Vokiškas veislės standartas buvo nustatytas 1879, o veislės klubas įsteigtas 1888 m. Taksus į Didžiąją Britaniją atgabeno princas Albertas, ir XIX a. jie išpopuliarėjo Britanijoje bei Amerikoje. Standartiniai taksai daugiausia buvo naudojami barsukams medžioti, bet gaudydavo ir kitokį grobį.
Labiausiai įprasta taksų sveikatos problema susijusi su jų kūno forma, todėl jie linkę į stuburo sutrikimus. Širdies ligos šios veislės šunims taip pat gana įprastos. Kaip ir daugelio kitų veislių šunims, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų, todėl reikėtų reguliariai tikrinti veisiamų šunų akis.
Šiems šunims mažiausiai apie pusvalandį per dieną reikia mankštintis. Prieš paleisdami nuo pavadėlio, patikimai išmokykite šunį kvietimo komandų, nes medžioklės instinktai gali nuvesti jį paskui kvapą ar grobį. Atminkite, kad taksai buvo išveisti lįsti į žemę ir gali prasikasti pro įvairias tvoras, todėl patikrinkite, ar jūsų kiemas saugus.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Šiurkščiaplaukių taksų kailį du ar tris kartus per metus reikia nupešti. Snukio plaukus reikia bent kartą per savaitę iššukuoti, reguliariai apkirpti. Kailio pešimą geriausia patikėti patyrusiam kirpėjui arba veisėjas naująjį šeimininką turi išmokyti, kaip tai daroma. Kailį reikia pešti, be ne kirpti. Kerpant sugadinama kailio tekstūra.
