Gauruoti, stiprūs ir kompaktiško sudėjimo flamandų buvjė pasižymi galinga, tvirta ir masyvia išvaizda. Jie apaugę tankiu šiurkščiu kailiu, kuris atrodo susivėlęs, taip pat šuo turi barzdą, ūsus ir gauruotus antakius. Buvjė gali būti įvairių spalvų – nuo gelsvai rudos iki juodos, taip pat rudmargiai. Suaugusios patelės yra 59–65 cm ūgio ir 27–35 kg svorio. Suaugę patinai yra 62–68 cm ūgio ir 35–40 kg svorio.
Flamandų buvjė yra gana atsparūs šunys, bet galimos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Gerklų paralyžius¹: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
– Subaortinė stenozė²: tai vienos iš kraujagyslių, vedančių iš širdies, susiaurėjimas, galintis sukelti širdies nepakankamumą.²
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
Nors atrodo grėsmingi, buvjė pasižymi pastoviu temperamentu ir maloniu būdu, todėl puikiai tinka šeimai. Jie saugo savo šeimą ir namus, todėl atsargiai vertina nepažįstamus žmones, bet niekada nebūna agresyvūs. Namuose jie elgiasi tyliai, ramiai ir protingai, yra meilūs šeimos nariams; jei yra tinkamai socializuoti ir nuo jaunystės įpratinti, sutaria su kitais šunimis ir kitais augintiniais.
Tiksli šios veislės kilmė nežinoma, bet nuo XVII a. visi su galvijais dirbantys šunys buvo vadinami „bouviers“ (galvijų ganytojais), ir kiekviename vietovės regione buvo savo tipo atitinkamai vadinami šunys. Šie šunys buvo labai vertinami kaip varovai ir sargai. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvjė šunys buvo beveik išnaikinti ir taip buvo prarasta nemažai retesnių tipų. Išliko tik flamandų buvjė ir Ardėnų buvjė. Flamandų buvjė kilmę savinasi ir Prancūzija, ir Belgija. Už veislės išlikimą per karo metus nuopelnus derėtų priskirti Belgijos kariuomenės veterinarui kapitonui Darby‘iui.
