Briarai yra nemaži (bet ne sunkiasvoriai), dailūs šunys patraukliu, išskirtiniu ilgu kailiu. Dažniausiai pasitaikančios spalvos yra juoda ir gelsvai ruda, bet būna ir šviesiai pilka. Šie šunys raumeningi, sudėti tvirtai ir proporcingai. Galva iškelta aukštai ant raumeningo kaklo. Nepaisant akis dengiančių plaukų, jie labai gerai mato! Suaugusios patelės yra 58–65 cm ūgio, sveria apie 34 kg; suaugę patinai yra 61–69 cm ūgio ir sveria apie 38,5 kg.
Apskritai briarams galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Tinklainės pigmentinio epitelio distrofija ir įgimtas pastovus naktinis aklumas. Tai šiek tiek skirtingos paveldimos briarų veislės akių ligos, kurios abi atitinkamai sukelia regėjimo sutrikimus apskritai ir esant silpnam apšvietimui.
Iš prigimties sargūs briarai yra tvirti, budrūs ir drąsūs šunys. Jei nėra tinkamai valdomi, su kitais šunimis gali elgtis šiek tiek agresyviai. Tinkamai pripratinti su kitais namų augintiniais sutaria. Geriausiai jie jaučiasi namuose, būdami šeimos nariais, o į nepažįstamus žmones reaguoja įtariai. Tai gyvybingi šunys, mėgstantys dalyvauti žaidimuose, kurie gali tapti audringi, bet niekada nebus grėsmingi. Vis dėlto reikėtų būti atidesniems, jei namuose yra mažesnių vaikų.
Tiksli briarų kilmė nežinoma, bet manoma, kad jie atsirado Europoje viduramžiais, Rytų aviganiams susikryžminus su vietiniais sarginių veislių šunimis. Prancūzijoje iš šio derinio atsirado briarai. Viena senovinės istorijos versija teigia, kad tada, kai buvo nužudytas Aubry Montdidier, vienintelis to liudininkas buvo šios veislės šuo. Šuo nuolat sekiojo žudiką, ir karalius, sužinojęs apie tokį elgesį, įsakė surengti žudiko ir šuns dvikovą (įprastas reiškinys viduramžiais). Laimėjo šuo! Iš briarų fizinių ir darbinių gebėjimų galima spręsti, kad šie šunys galėtų būti tolimi Aubry šunų giminaičiai. Veislei suteiktas pavadinimas kilo iš Prancūzijos regiono Bri pavadinimo.
Briarai yra sveika veislė. Vis dėlto, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Kad šios veislės šunys išeikvotų turimą energiją, jie turi daug mankštintis. Jie mėgsta plaukioti ir bėgioti, kasdien turėtų fiziškai mankštintis daugiau nei dvi valandas.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Briarai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Kailio priežiūrai reikia skirti daug dėmesio, nors pas profesionalų kirpėją vesti nebūtina. Kad jie mažiau šertųsi, kailis nesusiveltų, būtų švarus ir be kaltūnų, šiurkštų dvigubą kailį reikia dažnai šukuoti šepečiu ir šukomis. Rekomenduojama šukuoti eilėmis (šukavimo technika, kai šukuojama aukštyn, sluoksnis po sluoksnio) iki pat odos. Reikia pasirūpinti, kad ausų vidus būtų švarus, pašalinti plaukų perteklių. Taip pat reguliariai reikia pakirpti plaukus tarpupirščiuose.
Tiksli briarų kilmė neaiški, manoma, kad į Prancūziją jie atkeliavo viduramžiais kaip avių ganymo šunys, lydėję klajoklius ir jų gyvulius iš Rytų. Pakeliui jie buvo sukryžminti su vietinėmis sarginių ir ganymo šunų veislėmis ir galiausiai įsitvirtino Prancūzijoje kaip „Chien Berger de Brie“, arba Bri aviganiai, pavadinti pagal senovinį regioną netoli Paryžiaus.
Yra gana romantiškas XIV a. pasakojimas, kuriame teigiama, kad seras Aubry de Montdidier buvo nužudytas, o vienintelis liudininkas buvo jo šuo. Šuo nepaliaujamai sekė žudiką, kol apie tai sužinojo karalius. Norėdamas išspręsti šį klausimą, karalius įsakė surengti teismą, kuriame šuo stojo prieš įtariamą žudiką. Žinoma, legenda byloja, kad ištikimasis šuo laimėjo ir tapo žinomas kaip Aubry šuo, arba „Chien de Aubry“, kuris dėl įprastos vartosenos tapo „Chien de Brie“. Niekada nesužinosime, kokia yra tiesa, tačiau briarai Prancūzijos kaimo regionuose turi seną istoriją kaip įvairios paskirties ganymo veislės šunys, ganantys, varantys ir saugantys gyvulius nuo vagių bei plėšrūnų.
Pirmojo pasaulinio karo metais jie buvo naudojami kaip Raudonojo Kryžiaus šunys, sargybiniai ir amunicijos nešiotojai, dėl to, deja, sumažėjo jų populiacija, taigi į Jungtinę Karalystę jie buvo įvežti tik septinto dešimtmečio pabaigoje.
Briarų šeimininkai turi derinti pomėgį dresuoti ir ilgai vaikštinėti, taip mat mokėti prižiūrėti stambaus ilgaplaukio šuns kailį. Priežiūros darbų reikia imtis po kiekvieno pasivaikščiojimo ir tam reikia skirti nemažai laiko, todėl briarai geriausiai tinka šeimoms, kuriose nėra vaikų, arba šeimoms, kuriose yra vyresnių vaikų, galinčių padėti. Briarai myli savo šeimos narius, tačiau iš prigimties įtariai žiūri į nepažįstamus žmones, ir dažnai daugelis dalykų, išskyrus gyvenimą kaime, jiems gali kelti stresą.
