Labai aristokratiški Berno zenenhundai yra vieni iš patraukliausių Šveicarijos darbinių šunų. Jų kailis švelnus ir šilkiškas, su storu posluoksniu, visada tamsiai juodas, snukis ir tarpuakis – baltos spalvos, kaip ir krūtinė, letenos bei uodegos galiukas. Sodri kaštoninė arba rusva spalva atskiria juodą ir baltą spalvą ant kojų ir skruostų. Tai stiprūs ir tvirti šunys: suaugusios patelės yra 58–66 cm ūgio, o patinai užauga iki 64–70 cm. Abiejų lyčių šunys sveria nuo 40 iki 44 kg.
Galimi Berno zenenhundų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Degeneracinė mielopatija, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių.
– Šlapiuojantis dermatitas: odos plotai tampa skausmingi ir įsimeta infekcija.
– Kryžminių raiščių liga, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas.
– Histiocitinė sarkoma: vienas iš vėžio tipų.
Berno zenenhundai yra gero charakterio šunys, kurie mėgsta dalyvauti visoje šeimos veikloje ir yra puikūs kompanionai. Jie prieraišūs, kantrūs, ypač gerai elgiasi su vaikais, prireikus juos apsaugo. Jiems reikia būti su žmonėmis ir gauti dėmesio. Lojimu jie praneša apie atvykėlius, bet greitai vėl nurimsta. Jeigu jauni pripratinami prie kačių ir kitų augintinių, vėliau su jais visada sutaria. Kai kurie jų gali dominuoti tarp kitų šunų.
Šią veislę galima atsekti 2000 metų atgal, kai į Šveicariją (tada vadintą Helvecija) įsiveržė romėnai ir atsigabeno savo galvijų varovus ir sarginius šunis. Romėniški mastifų tipo šunys greičiausiai buvo sukryžminti su bandas saugančiais šunimis, kurie galėjo atlaikyti atšiaurų Alpių orą, taip pat sušvelnino šių šunų temperamentą. Berno zenenhundai tada buvo naudojami vežimams traukti iš kaimo į kaimą gabenant austines prekes ar pieno produktus.
