Šie nedidelio/vidutinio ūgio ilgakojai terjerai lengvai atpažįstami. Jų siaura kaukolė, o kailis panašus į ėriukų, gali būti mėlynos, rausvai rudos ar smėlio spalvos, su įrudžiu arba be. Suaugusių patinų ir patelių ūgis yra 38–43 cm, o svoris siekia 8–10 kg.
Galimos Bedlingtono terjerų sveikatos problemos:
– Kepenų liga, vadinama vario kaupimosi liga, kai kepenyse susikaupia vario, kuris gali sukelti hepatitą.
– Totalinė tinklainės displazija: būklė, kai akies galinė dalis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali visiškai apakti.
– Ausų uždegimas ir infekcija.
– Gali sutrūkinėti letenų pagalvėlės ir gali kilti infekcija.
Bedlingtono terjerus reikia dresuoti, kad jie sutartų su katėmis ir kitais augintiniais. Jie praneša apie nelauktus atėjūnus, bet, šeimininkui šiuos įsileidus į namus, sutinka draugiškai. Bedlingtono terjerai yra geri sarginiai šunys, nes suerzinti yra gana drąsūs. Jie gana taikūs, jei pakankamai skatinami protiškai ir fiziškai.
Veislę XVIII a. Nortumberlando Rotberio regione išvedė kalnakasiai, iš pradžių kryžminę vietinius terjerus ir negiminingus vipetus. Jie nebuvo paplitę iki 1869 m., bet iki tol pagarsėjo kaip kenkėjų gaudytojai, brakonierių talkininkai ir kovotojai. Dar jie buvo vadinami Rotberio terjerais arba čigonų šunimis (dėl dalyvavimo brakonieriaujant). Kitoje veiklos srityje – šunų kovose – Bedlingtono terjerai galėdavo kovoti iki mirties.
