Tai terjerų karaliai – stambiausi terjerų grupės šunys: suaugusio šuns ūgis ties ketera, priklausomai nuo sudėjimo, siekia 58–61 cm (kalių – nuo 56 iki 59 cm), o svoris – nuo 25 iki 28 kg (kalių – nuo 21 iki 23 kg). Gana kresnas raumeningas kūnas apaugęs šiurkščiu kailiu, kurio spalva juoda / žilstelėjusi (nugaroje) ir ruda.
Apskritai Erdelio terjerai yra ištverminga veislė. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, galima:
– Klubo displazija.
Kaip ir dauguma terjerų, Erdelio terjerai yra pasitikintys savimi, drąsūs ir mėgstantys bendrauti. Tai draugiški ir energingi šunys, kurie greitai mokosi ir yra imlūs dresūrai, pavyzdžiui, atlikdami šunų sporto, vikrumo rungtis ar tiesiog vykdydami klusnumo komandas namuose arba mokykloje.
Erdelio terjerai yra dabar išnykusios juodai rudų terjerų veislės palikuonys. Juos XIX a. Jorkšyre, Eiro, Vorfo ir Kalderio upių slėniuose, išvedė ūdrų medžiotojai, kuriems reikėjo terjero, galinčio gaudyti ūdras ir plėšrūnus, taip pat sargauti. Stambūs darbinių terjerų veislės šunys buvo kryžminami su ūdriniais šunimis siekiant išveisti pakankamai didelius šunis, galinčius įveikti suaugusius barsukus ir ūdras. Vėlesnis kryžminimas su airių terjerais ir galbūt valų terjerais lėmė galutinį šių šunų dydį ir tipą.
Bendrai Erdelio terjerai yra ištverminga veislė. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Erdelio terjerai yra aktyvūs šunys, todėl jiems reikia vidutiniškai mankštintis (1–2 val. per dieną), kad netektų nuobodžiauti, būtų liekni ir sveiki. Erdelio terjerams patinka pasivaikščiojimai ir žaidimai, taip pat jie neretai mėgsta plaukioti.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis. Erdelio terjerai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dvigubas ir vandeniui atsparus Erdelio terjerų kailis sudarytas iš šiurkštaus, standaus viršutinio plauko ir trumpesnio, minkštesnio poplaukio. Šunis reikia kasdien šukuoti, o pradėjus šertis (dukart per metus) kailis nupešamas.
Terjerų karaliumi vadinamą ištvermingąjį Erdelio terjerą XIX a. Jorkšyre, Ero, Vorfo ir Kalderio upių slėniuose, išvedė medžiotojai, kuriems reikėjo terjero, galinčio apsaugoti žvejų laimikį nuo ūdrų. Jie buvo sukurti sukryžminus dabar jau išnykusius juodus su įrudžiu terjerus, iš kurių paveldėjo šiurkštų kailį, ūdrinius šunis, iš kurių paveldėjo uoslę, ir bulterjerų veislės šunis, kurie suteikė atkaklumo. Nors pirmiausia jie buvo sukurti kaip ūdrų medžiotojai, tačiau greitai buvo įtraukti ir į kitus darbus, įskaitant ančių gaudytojų, žiurkių naikintojų, paukštšunių, sarginių šunų, kariuomenės pasiuntinių šunų ir net transporto policijos patrulių šunų darbą.
Idealus Erdelio terjero šeimininkas mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, yra ramus ir kantrus žmogus, kuriam patinka šunų dresūra ir kuris gali jautriai suvaldyti retkarčiais aršią Erdelio terjero prigimtį. Puikiai tiktų šeima, turinti vyresnių vaikų, arba bevaikė šeima, norinti turėti šunį, kurį smagu ir įdomu dresuoti, ir galbūt užsiimanti kokiu nors šunų sportu.
