Sidabriškai pilkos spalvos glotnaus, trumpo kailio veimaraneriai yra viena nuostabiausių veislių. Jie aukščiausi paukštinių šunų grupėje, bet yra grakščiai greiti, atkaklūs ir ištvermingi. Jų yra du poveisliai: trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai, pastarieji ne tokie įprasti. Dažniausiai pasitaikanti veimaranerių spalva yra sidabro pilka su rusvai pilkais ir rausvai pilkais atspalviais. Suaugusių patinų ūgis yra 61–69 cm, jie sveria apie 27 kg, o suaugusių patelių ūgis yra 56–64 cm ūgio, jos sveria apie 22,5 kg.
Galimi veimaranerių veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
Veimaraneriai yra universalūs šunys ir labai mėgsta gyventi šeimoje. Jie draugiški ir energingi, bet budrūs, todėl yra puikūs sargai. Jų charakteris labai stiprus, todėl šie šunys netinka nepatyrusiems šeimininkams, tačiau, jei turite patirties ir galite išmokyti jį bendrauti, dresuoti ir mankštinti, jie būna puikūs draugai.
Į veimaranerius panašūs šunys vaizduojami XVII a. pradžios Van Dyke‘o paveiksluose. Manoma, kad šios veislės šunys kilo iš panašių į vokiečių trumpaplaukius pointerius šunų, taip pat iš pradžių įsimaišė sukryžmintų su bladhaundais ir viena ar daugiau įvairių Hanoverio pėdsekių veislių šunų kraujo. Veislė pavadinta pagal Veimaro didžiojo hercogo Karlo Augusto dvarą. Kadaise šie šunys buvo naudojami dideliems laukiniams žvėrims, vilkams, laukinėms katėms, elniams, lokiams ir kt. medžioti. XIX a. pabaigoje dideli laukiniai žvėrys Europoje išnyko, ir veimaraneriai tapo retenybe. Tačiau šie šunys buvo veisiami selektyviai ir tapo mažų laukinių gyvūnų bei paukščių medžiotojais.
