Šiperkai yra nedideli, kresni, panašūs į špicus šunys (su vešliu šiurkščiu kailiu ir virš nugaros užriesta uodega, išskyrus beuodegius, lapės snukučiu ir smailiomis ausimis), paprastai jie būna juodos spalvos, bet kailis gali būti bet kurios vientisos spalvos. Suaugę šunys paprastai siekia 21–33 cm ūgio ir sveria maždaug 5,5–7,5 kg.
Kai kas sako, kad šios veislės šunys yra nykštukiniai aviganiai, mažesnė Liuveno šunų (Leauvenaar) versija, juodi aviganiai iš Belgijos. Kiti yra įsitikinę, kad šiperkai yra špicų veislė – jie tikrai panašesni į pastaruosius. Vis dėlto žinoma, kad šie šunys buvo auginami dar XVII a., nes 1690 m. Briuselio Didžiuosiuose rūmuose buvo surengta šiperkų paroda. Jie dirbo Belgijos kanaluose, saugojo baržas, buvo mėgstami batsiuvių kompanionai ir puikiai naikino graužikus.
Šiperkų veislės šunys gan ištvermingi, bet juos gali varginti kai kurios paveldimos neurologinės ir klubo sąnarių ligos.
Šie šunys turi kasdien ne mažiau kaip po pusvalandį mankštintis, bet šie maži guvūs šuniukai mielai sutiks pasimankštinti ir daugiau, jei tik galėsite juos išvesti.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Vešlus kailis storas ir tankus. Jis lygus ir būna prigludęs, bet apie kaklą styro karčiai, o ant šlaunų – „sijonkelnės“. Kad kailis būtų tvarkingas, reikia gerai kartą per savaitę iššukuoti.
