Šie dailūs šuniukai trykšte trykšta džiaugsmu ir draugiškumu. Jie atrodo tarsi maži lapiukai, o išorinis ilgo stataus plauko kailis ir tankus poplaukis suteikia pūkų kamuoliuko įspūdį. Pomeranijos špicų kailis būna įvairių gražių spalvų ir jų derinių – išsamią informaciją žr. veislės standarto aprašyme. Suaugę šunys yra 18–30 cm ūgio, priklauso nuo sudėjimo ir tipo. Idealus suaugusių šunų svoris yra 1,8–2 kg, o patelių – 2–2,5 kg.
Galimos Pomeranijos špicų sveikatos problemos:
– Girnelės išnirimas
– Trachėjos kolapsas
– Chiari tipo deformacija (siringomielija): tai būklė, kai aplink nugaros smegenis susidaro skysčio pripildytų sričių, sukeliančių skausmą.
– Hidrocefalija: būklė, kai aplink smegenis susikaupia skysčio, kuris gali jas pažeisti.
– Alopecija X¹: būklė, dėl kurios simetriškai slenka plaukai ir atsiranda odos pigmentacija.
Tai gyvybingi ir energingi šuniukai, labai ištikimi savo šeimynykščiams. Pomeranijos špicai labai mėgsta būti nešiojami, bet nepersistenkite, nes bent kartais jie turi atsistoti ir ant savo keturių kojyčių! Tai puikūs sarginiai šunys, nes yra labai balsingi. Nors jie yra švelnios ir meilios prigimties, elgtis su jais reikia atsargiai, ypač jaunesniems vaikams, – šie šuniukai labai trapūs, tad šios veislės augintiniams dažnai pasitaiko kojų lūžių.
Beveik neabejojama, kad Pomeranijos špicai yra kilę iš į roges kinkomų Arkties šunų ir tikriausiai yra giminingi keshondams, norvegų elkhundams ir samojedams. Pirmos patikimos rašytinės žinios apie šią veislę žinomos iš XIX a. pradžios Pomeranijos, su Baltijos jūra besiribojančio regiono, bet tie šunys buvo daug didesni (maždaug 13 kg). Vedamose vadose būdavo maždaug po 10 šuniukų, netrukus pirmenybę imta teikti mažiausiems iš jų. XIX a. viduryje ši veislė jau buvo paplitusi kitose Europos šalyse, o 1888 m. šią veislę pamėgo ir karalienė Viktorija, tad Pomeranijos špicų veislė populiarėjo dar labiau. Tada Didžiosios Britanijos veisėjai pradėjo juos veisti stengdamiesi išveisti mažesnio dydžio ir vis daugiau kailio turinčius šunis.
Kaip ir daugelį smulkių šunų veislių šunų, Pomeranijos špicus gali varginti laikino kelio girnelės išnirimo problema. Kitos dažnai pasitaikančios Pomeranijos špicų problemos – akių ligos, plikimą sukeliantis sutrikimas ir trachėjos liga, dėl kurios vargina kosulys.
Pomeranijos špicams reikia labai nedaug mankštos, jie pasitenkina trumpu pasivaikščiojimu arba mielai pabėgioja sode. Tačiau jie gali nenuilsdami nueiti gan ilgą nuotolį.
Žaislinių šuniukų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Šuns paauglystėje reikia papildomai skirti dėmesio kailiui, kad jis lengviau pasikeistų, tačiau pasikeitus pakanka kelis kartus per savaitę iššukuoti. Reguliariai patikrinkite, ar poplaukis nesusivėlė į gumulus. Nenaudokite per tankių šukų, nes jomis sugadinsite poplaukį, ir kailis subliukš. Kailį reikia gerai iššukuoti stambiomis šukomis ir švelniai perbraukti šepečiu. Kai kada prireikia pakirpti kojyčių kailį.
Nors gali būti sunku patikėti, beveik neabejojama, kad Pomeranijos špicai yra kilę iš į roges kinkomų Arkties šunų ir tikriausiai yra giminingi keshondams, norvegų elkhundams ir samojedams. Šie maži naminiai šunys buvo tikslingai veisiami palaipsniui mažinant jų dydį, nors, kai jie atvyko į Jungtinę Karalystę su Vokietijoje gimusia karaliene Šarlote, jie labai skyrėsi nuo šiandien pažįstamų pomeranų – buvo balti ir daug didesni (9–14 kg).
Netrukus jie tapo populiarūs, ypač tarp karališkosios šeimos atstovų, todėl karalienė Viktorija, apsilankiusi Florencijoje ir ten pamačiusi kur kas mažesnes veislės atmainas, parsivežė keletą namo. Karalienė pradėjo juos veisti ir 1891 m. parodė Crufts parodoje, kur (nenuostabu!) laimėjo geriausio veislės atstovo titulą. Po karalienės mirties 1901 m. buvo tęsiamas selektyvus mažesnio dydžio šunų veisimas, kol buvo išvestas šiandien žinomas mažytis šuo, o didesni šunys Jungtinėje Karalystėje visiškai išnyko.
Jei jums namuose reikia ryškaus, temperamentingo veikėjo, turite laiko trumpiems pasivaikščiojimams, esate pasirengę daug glamonėtis ir kasdien prižiūrėti augintinio kailį, galite būti idealus Pomeranijos špico šeimininkas. Šiai veislei naudingas ne tik elementarus manierų mokymas, bet ir smagios triukų pamokos bei galvosūkių sprendimo žaidimai, nes kitaip jie gali nuobodžiauti, o nuobodžiaujantis Pomeranijos špicas pramogaus lodamas! Nors reikia daug dėmesio skirti kailio priežiūrai, nes Pomeranijos špicų kailis labai greitai ir smarkiai susivelia, šie kompaktiški ir ekonomiški šunys yra puikūs ir smagūs kompanionai. Geriau tinka šeimoms, kuriose auga supratingi ir vyresnis vaikai, arba bevaikiams šeimininkams.
