Šie vidutinio dydžio šunys atrodo kaip tipiniai špicai (smailios ausys, panašios į lapių, storas kailis ir gauruota uodega, užsirietusi virš nugaros). Suaugę šunys yra 43–50 cm ūgio, patelės apie 39–45 cm. Visiškai suaugę jie sveria 14–16 kg. Kailis yra raudonai auksinis arba raudonai rudas nugaroje, su šviesesnėmis vietomis ir šviesesnės spalvos poplaukiu (visą informaciją žr. veislės standarto aprašyme).
Galimi suomių špicų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Epilepsija: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis.
Draugiški ir gyvybingi suomių špicai visada guvūs, drąsūs ir šaunūs, jaučiantys aistrą medžioklei. Nors gana nepriklausomi, jie ištikimi savo brangiesiems šeimininkams ir džiaugiasi vaikų draugija, todėl yra geri šunys šeimoms. Jie iš prigimties balsingi, todėl turi būti dresuojami, kad pagal komandą nutiltų.
Suomių špicai šimtmečius buvo medžiokliniai šunys ir vis dar tokie tebėra savo gimtinėje, kur seka kurtinius ir tetervinus ir apie paukščio buvimo vietą medžiotojui praneša lojimu. Praeityje šie šunys padėdavo medžioti stambų grobį, įskaitant briedžius ir lokius. Dėl balsingos ir drąsios prigimties jie taip pat yra puikūs sarginiai šunys. Nors dabar šie šunys Suomijoje labai populiarūs, XIX a. antrojoje pusėje jie buvo beveik išnykę, nes dėl pagerėjusio susisiekimo suomių špicai ėmė kryžmintis su kitais šunimis. Vis dėlto atsidavę veisėjai sunkiai dirbo, kad apsaugotų šių šunų ateitį.
Suomių špicai yra sveiki šunys, neturintys reikšmingų veislei būdingų sutrikimų.
Suaugusiems suomių špicams reikia maždaug valandos mankštos per dieną, nors jie mielai sutiktų ir daugiau. Kaip ir galima tikėtis, jie mėgaujasi šaltu oru, todėl su jais neturėtų prasidėti šeimininkai, šunį laukan vedantys tik giedrą dieną! Pasiruoškite tam, kad paleidus nuo pavadžio prabus šio šuns medžioklės instinktai, todėl mankštinkitės tik saugioje vietoje, kur nėra eismo, prieš tai patikimai išmokę kvietimo komandų.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Taip pat labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Vidutinio ilgio dvigubą kailį sudaro storas ir gana trumpas poplaukis, kurį dengia šiurkštus viršutinis kailio sluoksnis. Kūną dengiantis kailis yra vidutinio ilgio, ilgesnis ir plunksniškas yra ant uodegos ir kojų užpakalinėje pusėje. Kailis trumpesnis ant galvos bei kojų priekinėje pusėje. Apykaklė aplink kaklą ir pečius yra ryškesnė patinams. Kailį pakanka šukuoti dukart per savaitę, nors šeriantis juo reikėtų pasirūpinti kasdien.
Išvesti medžioti naudojantis uosle ir rega, suomių špicai šimtmečius buvo medžiokliniai šunys ir vis dar tokie tebėra Suomijoje, kur seka kurtinius ir tetervinus. Praeityje šie šunys medžiodavo ir stambų grobį, įskaitant briedžius ir lokius.
Jų padėtis JK skalikų grupėje yra šiek tiek neįprasta, nes ši špicų veislė iš tikrųjų atlieka HPR (Hunt, Point, Retrieve – liet. medžioti, nurodyti, aportuoti) vaidmenį lauke. Jie seka medžiojamuosius gyvūnus pagal kvapą, tada, švelniai lodami ir vizgindami uodegą, nurodo taikinio vietą medyje ir taip medžiojamiesiems gyvūnams sukuria saugumo iliuziją bei įspėja medžiotoją. Kai medžiotojas priartėja, šuo loja garsiau ir laksto aplink medį. Paukštis, norėdamas stebėti šį įtartiną, tačiau hipnotizuojantį padarą, pasisuka, kad jį matytų, ir tada medžiotojas gali tyliai prisėlinti ir paukštį nušauti!
Dėl patobulėjusio transporto ir paspartėjusio žmonių bei jų šunų maišymosi suomių špicai buvo kryžminami su kitais panašiais tipais ir dėl to veislė beveik išnyko. XIX a. devintame dešimtmetyje du suomių miškininkai Hugo Sandbergas ir Hugo Roosas ėmėsi gelbėti šią veislę ir 1892 m. jiems pavyko pasiekti, kad Suomijos kinologų klubas pripažintų ją Suomenpystykorva pavadinimu. H. Roosas daug prisidėjo prie Suomijos špicų veisimo, dalyvavo parodose ir teisėjavimo veikloje iki pat XX a. trečio dešimtmečio, o šiandien šios veislės ateitis yra užtikrinta – kasmet Suomijoje užregistruojama beveik 2 000 šuniukų.
Kad neatsiliktumėte nuo suomių špico, turite būti sportiški, aktyvūs ir aštraus proto, nes šie šunys sumanūs ir greiti. Žmonėms, kurie turi patirties su špicų tipais ir domisi šunų sportu bei veikla, suomių špicas gali puikiai atlikti daugelį užduočių, jei tik spėsite jį dresuoti. Tinka tiems, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia namuose ir nesibodi šunimis, kurie šeriasi.
