Vidutiniai špicai yra nedideli, kompaktiško sudėjimo ilgaplaukiai šunys su špicams būdinga galva ir virš nugaros užsirietusia uodega. Jų kailis gali būti įvairių spalvų ir jų derinių (išsamią informaciją žr. veislės standarto aprašyme). Šunų lytis akivaizdžiai pastebima – patinai atrodo raumeningi, o patelės yra „moteriško“ sudėjimo. Suaugę vidutiniai špicai yra 30–38 cm ūgio, sveria 7–11 kg.
Galimi vokiečių vidutiniai špicų sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Židininė tinklainės displazija1: paveldima akių liga, galinti smarkiai paveikti šuns regėjimą.
Vokiečių špicai kilę tiesiogiai iš šiaurės ganymo šunų, tokių kaip samojedai, kuriuos į Vokietiją ir Olandiją viduramžiais atsigabeno vikingai. Šie šunys tada paplito po Europą ir susikryžmino su kitais ganymo šunimis / aviganiais, taip davė pradžią špicų tipui. XVIII a. špicai tapo madingi britų visuomenėje ir Viktorijos laikais buvo veisiami mažesnio dydžio – taip atsirado nykštukiniai Pomeranijos špicai. Dabartiniai vokiečių špicai Jungtinėje Karalystėje yra dviejų dydžių, draudžiama veisti poruojant skirtingų dydžių šunis. Vis dėlto, kadangi protėviai buvo maišyti, vidutinių špicų vadose retkarčiais pasitaiko mažųjų špicų ir atvirkščiai.
Vokiečių špicai yra gana sveika veislė, nors, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų, todėl rekomenduojama prieš veisiant patikrinti regą. Šios veislės šunims pasitaiko epilepsija ir laikino kelio girnelės išnirimo problema.
Palyginti su kitomis stambesnių šunų veislėmis, vokiečių špicams reikia nedaug mankštintis. Suaugusiam šuniui turėtų pakakti maždaug pusvalandžio per dieną, nors jie mielai mankštintųsi daugiau, jei būtų tokia galimybė. Jie mėgsta bėgioti ar vaikščioti, mielai gali užsiimti savo reikalais kieme visą dieną.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Kruopščiai šukuojant kelis kartus per savaitę kailis bus švarus ir nesusivėlęs. Kailį reikia šukuoti prieš plauką. Ypač daug dėmesio reikia skirti ausims ir alkūnėms, kur dažniau atsiranda kaltūnų. Patinai linkę šertis kartą, o kalės – du kartus per metus: tada iškrinta daugiausia plaukų.
Vokiečių vidutiniai špicai kilę iš stambesnių šiaurinių ganymo šunų veislių, tokių kaip samojedai, kuriuos į Vokietiją ir Olandiją viduramžiais atsigabeno vikingai. Iš penkių pripažintų vokiečių špicų tipų ši veislė pagal dydį yra per vidurį.
XVIII a. vokiečių špicai tapo madingais britų visuomenės augintiniais ir iš jų buvo išvesti mažesni Pomeranijos špicai (vėliau jie buvo naudojami vis mažesniems pomeranams, kuriems tuo metu kilo sunkumų dėl labai mažo dydžio, tobulinti).
FCI pripažįsta penkių dydžių vokiečių špicų tipus: volfšpicus, didžiuosius špicus, vokiečių vidutinius špicus, vokiečių mažuosius špicus ir Pomeranijos špicus.
Dėl labai artimos vidutinių ir mažųjų špicų veislių kilmės, nors jų tarpusavio veisimas nebeleidžiamas, kartais vidutinių špicų vadoje gimsta mažosios veislės šuniukų ir atvirkščiai.
Jei jums patinka mažų ir labai mielų, bet kartu ir žavingai aktyvių, protingų mažo dydžio šunų veislių atstovai, galintys užsiimti tokiomis pačiomis treniruotėmis ir sportu, kaip ir daugelis stambesnių šunų veislių šunų, vokiečių vidutinis špicas jums gali patikti. Jums reikės šiek tiek patirties dresuojant mažųjų špicų tipų šunis, taip pat būti pakankamai sportiškam ir aktyviam, kad galėtumėte užsiimti su mažu šunimi, prie kurio reikės lankstytis. Šiuos šunis reikia dažnai šukuoti, kad nesusidarytų nemalonių kaltūnų, nesusiveltų kailis ir nesukaistų šuo.
