Ilgaplaukiai koliai yra vidutinio dydžio arba dideli, išdidūs ir gražūs šunys, meiliu ir išraiškingu snukiu. Jų tankus kailis būna sabalo spalvos, sabalo ir baltos, trispalvis ir melsvai šlakuotas, galva yra pailgos ir pleišto formos. Suaugę patinai yra 56–61 cm ūgio ir sveria 27–34 kg, o suaugusios patelė yra 51–56 cm ūgio ir sveria 23–30 kg.
Šios veislės gyvūnams gali pasitaikyti sveikatos sutrikimų
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, ilgaplaukiams koliams galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Kolių akių anomalija: paveldima būklė, kai akis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Tinklainės pigmentinio epitelio distrofija, kai akyje susidaro nuosėdų, galinčių pažeisti akį ir sukelti aklumą esant prietemai.
– Jautrumo įvairiems vaistams genas: paveldima būklė, kai šuo tampa jautrus tam tikriems vaistiniams preparatams.
Ilgaplaukiai koliai yra draugiški, nenervingi ir neagresyvūs. Tai džiaugsmingi šunys, jie užmezga labai artimą ryšį su savo šeimynykščiais. Jie labai saugo savo namų aplinką, bet pakviestus svečius sutinka šiltai. Ilgaplaukiai koliai labai greitai mokosi ir labai mėgsta naujus dresūros iššūkius.
Manoma, kad šios veislės šunys kilo iš romėnų užkariautojus (50 m. pr. Kr.) lydėjusių šunų ir vietinių Škotijos šunų. Tikriausiai jie tokį vardą gavo nuo juodų avių (angl. Colley), auginamų Škotijos žemumose. XIX a. septintajame dešimtmetyje šie šunys tiesiog pakerėjo karalienę Viktoriją, apsilankiusią Škotijoje savo Balmoralo dvare, ir ji kelis šunis atsigabeno į Vindzoro pilį. Tuo metu škotų aviganiais vadinti koliai pirmą kartą įžengė į parodų salę Birmingamo šunų draugijos parodoje ir netruko labai išpopuliarėti.
Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, ilgaplaukius kolius gali varginti įvairios paveldimos akių ligos ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Keista, bet ilgaplaukiams koliams ypač daug mankštintis nereikia, jie lengvai prisitaiko prie šeimos gyvenamosios vietos. Tačiau reikėtų jiems leisti laisvai pabėgioti, pažaisti su kamuoliuku ir parnešti numestą kamuoliuką. Suaugę šunys turi mankštintis kasdien po valandą, bet jie mielai sutiks pasimankštinti ir daugiau, jei tik galėsite juos išvesti.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Ilgaplaukiai koliai gali būti linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dvigubas kolių kailis vešlus, tad jį reikia kas savaitę šukuoti, antraip labai susimazgys. Poplaukis minkštas ir pūkuotas, arti prie odos, o išorinis kailis yra šiurkštus ir tiesus. Šuniui šeriantis geriausia šukuoti kasdien. Kad plaukai nesiveltų, kai kada galima apkirpti priekines kojas ir uodegą.
Manoma, kad ankstyvieji ilgaplaukių kolių protėviai atkeliavo kartu su romėnais maždaug prieš 2 000 metų. Gali būti, kad ilgaplaukiai koliai, kurie iš pradžių buvo trumpesnių kojų ir snukio, gavo šiek tiek rusų kurtų, išsiskiriančių savo pailga, siaura galva, kraujo, nors tiksliai nėra aišku, kada tai įvyko.
Karalienė Viktorija prisidėjo prie kolių išpopuliarėjimo, tačiau ji pati laikė būtent trumpaplaukį variantą. Vėliau karalienė Aleksandra turėjo ilgaplaukių kolių ir greičiausiai būtent ji yra atsakinga už šios veislės populiarumą parodų ringe, taip pat už žavingesnę šiandieninę šios veislės atstovų išvaizdą.
Ilgaplaukiams koliams reikia patyrusio šeimininko, kuris ne tik mėgsta puoselėti savo šuns kailį, bet ir mielai ištisas valandas vaikšto po šlapius, purvinus laukus ir neprieštarauja, kad dienos pabaigoje visą kailio priežiūrą reikės atlikti iš naujo! Idealiu atveju šeimininkai gyvena bent jau priemiestyje, turi didelį saugų sodą, mėgsta šunų dresūrą, neturi vaikų arba vaikai yra vyresnio amžiaus.
