Niufaundlandai tiksliausiai apibūdinami kaip švelnūs milžinai. Jų kaulai stambūs ir sunkūs, kailis didelis ir tankus. Kol šuniukai, jie primena minkštučius meškučius, bet tai ilgai netrunka, nes jie labai greitai užauga. Jų kailis gali būti juodos, rudos spalvos, taip pat baltos ir juodos spalvos (landsyrai). Suaugę patinai vidutiniškai yra 71 cm ūgio, sveria 64–69 kg; suaugusios patelės yra 66 cm ūgio, sveria 50–54,5 kg.
Niufaundlandams gali pasitaikyti:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Panosteitas
– Cistinurija: būklė, kai šlapimo takuose kaupiasi cistinu vadinama medžiaga ir dėl to šlapimo pūslėje gali susidaryti akmenų.
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys.
– Entropija ir (arba) ektropija: skausmingos būklės, kai akių vokai pasisuka į vidų arba į išorę. Taip atsitinka dėl odos pertekliaus aplink akis.
– Dilatacinė kardiomiopatija: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
Niufaundlandai yra paklusnūs ir švelnūs, tai puikūs augintiniai šeimai, gerai sugyvenantys su žmonėmis ir kitais gyvūnais. Jie pasižymi prigimtiniu instinktu gelbėti gyvybę, kuris netgi gali pasireikšti tuo, kad šuo jus nuolat bandys ištempti iš vandens! Šie mėgstantys bendrauti šunys džiaugiasi gyvenimu ir laikomi viena iš draugiškiausių veislių.
Beveik nėra abejonių, kad niufaundlandai kilo ne iš Niufaundlando. Vis dėlto saloje vietiniai gyventojai ir jų į vilkus panašūs šunys apsigyveno XV a. Šie šunys buvo naudojami medžioklei, laimikiui atnešti ir kroviniams vežti. Salą pradėjus okupuoti europiečiams, išliko tik naudingiausi ir paklusniausi šunys. Išlikusieji veisėsi su kitais į salą atvežtais prekiautojų šunimis, o jų atžalos buvo paliekamos pasirūpinti savimi pačios. Ilgainiui atsirado į dabartinius niufaundlandus panašių šunų. XVIII a. pradžioje žinia apie šiuos išskirtinius šunis, galinčius traukti sunkius krovinius ir padėti žvejams, pasklido Europoje ir prasidėjo uolus jų veisimas.
