Labradorai yra dideli, stiprūs šunys, jų tvirti kaulai. Šių šunų galva plati, akys švelnios ir protingos. Uodegos unikalios, panašios į ūdros. Trumpas ir tankus kailis būna vientisos juodos, geltonos ir šokolado / rausvai rudos spalvos. Suaugę patinai būna 56–57 cm ūgio ir sveria apie 30 kg, suaugusios patelės būna 55–56 cm ūgio ir sveria apie 28 kg.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, labradorams gali pasitaikyti:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Židininė tinklainės displazija: paveldima akių liga, galinti smarkiai paveikti šuns regėjimą.
– Totalinė tinklainės displazija: būklė, kai akies galinė dalis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali visiškai apakti.
– Tinklainės pigmentinio epitelio distrofija, kai akyje susidaro nuosėdų, galinčių pažeisti akį ir sukelti aklumą esant prietemai.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Gerklų paralyžius: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
– Epilepsija¹: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis.
– Centronuklearinė miopatija: liga, kai šuniui nepakanka raumeninių skaidulų ir dėl to silpsta raumenys.
– Fizinio krūvio sukeltas kolapsas: būklė, dėl kurios fizinio krūvio metu gali sutrikti nervų ryšys ir įvykti kolapsas.
– Skeleto displazija: mažaūgiškumo forma, kai ilgieji kaulai nustoja augti, kol dar nėra visiškai išsivystę.
– Paveldima snukio parakeratozė: snukio ląstelių pažeidimas, dėl kurio snukis išsausėja ir prasideda uždegimas.
Renkantis augintinį šeimai šie šunys tikrai patenka į populiariausiųjų trejetuką! Tai draugiški, gero būdo šunys, kurie meilūs su visais. Jie lengvai prisitaiko ir iš prigimties yra socialūs gyvūnai. Jie gerai sutaria su vaikais, yra kantrūs ir atlaidūs. Kitiems augintiniams nekelia pavojaus. Šie šunys išskirtinai ištikimi ir mėgsta dalyvauti visoje šeimos veikloje. Jie loja, kad atkreiptų jūsų dėmesį į nepažįstamuosius, bet juos sutinka meiliai.
Veislė kilo ne iš Labradoro, bet iš Niufaundlando pakrantės XVII a. Šie šunys buvo išmokyti per ledinį vandenį žvejams parnešti žvejybos tinklus, o XIX a. pradžioje buvo atgabenti į Didžiąją Britaniją, Pulo uostą. Jie buvo tokie patrauklūs, kad žvejai iš Anglijos gyventojų sulaukė nesuskaičiuojamų prašymų juos parduoti. Šie šunys iškart pasirodė kaip puikūs paukštšuniai. Šiais šunimis (tada jie buvo vadinami šv. Jono vandens šunimis) susižavėjo Malmsberio grafas ir, pavadinęs Labradoro šunimis, pradėjo juos veisti.
