Griunendaliai yra vidutinio dydžio ilgaplaukiai šunys, kurių kontūrai primena kvadratą. Nors žmonės griunandalius dažnai painioja su ilgaplaukiais vokiečių aviganiais, jų profilis panašesnis į kvadratą, kaulai lengvesni, o galva dailesnė. Jų judesiai lengvi ir greiti. Griunendaliai yra juodos spalvos, suaugusių šunų ūgis turėtų siekti 61–66 cm, o patelių 56–61 cm. Jie sveria nuo 27,5 iki 28,5 kg.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, visų atmainų belgų aviganiams gali išsivystyti tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
Griunendaliai yra prieraišūs, atsidavę kompanionai, kurie nori visur dalyvauti. Jie saugo savo namus ir šeimą, bet nepatartina jo sarginių instinktų skatinti jaunystėje, nes šuo gali neteisingai suprasti ir imti saugoti jus netinkamose situacijose. Prigimtiniai saugojimo instinktai prabunda tada, kai to reikia. Būtina ankstyva ir nuosekli socializacija.
Belgų aviganiai yra keturių atmainų – griunendaliai, terviurenai, malinua ir lakenua. Jie taip pavadinti pagal Belgijos regionus, iš kurių yra kilę. Darbštūs Belgijos aviganiai žinomi dar nuo viduramžių. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Belgijos veterinarijos mokslų mokyklos profesorius užregistravo įvairių belgų aviganių tipų standartus. Buvo pastebėta, kad jie visi panašūs, o pagrindinis skirtumas – kailis. Profesorius šunis suskirstė į atmainas ir rekomendavo veisti kaip atskiras veisles. Griunendaliai buvo išveisti sukryžminus juodą belgų aviganių kalę su kitu juodu ganymo šunimi. Atsivesta vada tapo griunendalių pirmtakais.
