Milžiniški galingo sudėjimo mastifų tipo karabašų patinai visiškai suaugę siekia 74–81 cm, o patelių ūgis yra nuo 71 iki 79 cm. Suaugę šunys sveria 50–64 kg, kalės – nuo 41 iki 59 kg. Trumpas ir tankus kailis gali būti bet kokios spalvos su išskirtine juoda kauke ir juodomis ausimis (arba ne), dažnai būnas gelsvai rudas – šviesesnis ar tamsesnis, kartais įsimaišiusi balta spalva.
Apskritai Anatolijos aviganiai yra labai ištvermingi, bet galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Entropija: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu.
Šios veislė darbinė istorija tęsias ir šiandien – šie šunys iš prigimties gina savo teritoriją, yra nepriklausomi ir labai protingi. Dėl stipraus sarginio instinkto svarbi ankstyva ir nuosekli socializacija. Jei norite suvaldyti suaugusį šunį, svarbu kantriai užsiimti dresūra. Pasirūpinkite, kad jūsų sodas būtų gerai užtvertas, nes šie šunys mėgsta bastytis, taip pat pasirūpinkite, kad šuo turėtų veiklos, nes nuobodžiaudamas gali imti elgtis destruktyviai.
Anatolijos aviganis, dar vadinamas karabašu, yra senovinė veislė, kilusi iš mastifų ir bandų ganytojų Vidurio Rytuose. Panašaus tipo šunų galima pamatyti Asirijos meno kūriniuose, sukurtuose prieš tris ar keturis tūkstančius metų. Šie aukšti, sportiški ir galingi šunys saugojo bandas nuo tokių grėsmingų plėšrūnų kaip meškos ir vilkai. Dabar jie saugo avių ir ožkų bandas Turkijoje. Čia jie laikomi nacionaliniu simboliu ir vadinami „Coban Kopegi“ (išvertus – aviganiais).
Anatolijos aviganiai yra labai ištverminga veislė, bet, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, kartais jiems gali išsivystyti klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Dėl dydžio šiam šuniui nebūtina pernelyg daug mankštintis – dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimų per dieną turėtų pakakti. Šiems šunims patinka vaikščioti – su klajokliais piemenimis darbiniai protėviai nukeliaudavo mylių mylias.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Anatolijos aviganiai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šią riziką mėginkite sumažinti duodami mažesnes ir dažnesnes ėdalo porcijas.
Kailis šiuos turkų bandšunius apsaugodavo šalčiausiomis žiemomis ir karščiausiomis vasaromis. Trumpą ir tankų kailį su storiu poplaukiu reikia šukuoti kartą ar du per savaitę, šėrimosi laikotarpiu šuo šeriasi intensyviai.
Anatolijos aviganiai yra senovinė veislė, kilusi iš Vidurinių Rytų mastifų ir bandas saugojusių šunų veislių. Šie milžiniško dydžio atletiški ir galingi šunys buvo išvesti avių ir ožkų bandoms saugoti nuo plėšrių lokių ir vilkų, taip pat nuo piktų kėslų turinčių žmonių.
Jie yra pirmieji Turkijos bandų sarginiai šunys, kurie iki šiol padeda klajokliams, keliaujantiems ieškoti maisto ir kitų išteklių. Vykstant šiam sezoniniam galvijų pervarymui į kitas ganyklas tiek žmonių, tiek šunų genai pasklido po platesnes teritorijas.
Pirmoji Anatolijos aviganių pora į Jungtinę Karalystę atkeliavo 1965 m., ir, nors nuo to laiko į Jungtinę Karalystę buvo atvežta daugiau šių šunų, jie čia tebėra reti.
Geriausiai tinka žmogui, gyvenančiam kaime, atokioje vietoje, neturinčiam dažnų lankytojų ir turinčiam didelę bei itin saugią teritoriją. Idealiu atveju šeimininkas turėtų dirbti tokį darbą, kuris netrukdytų šuniui didžiąją laiko dalį būti kartu, tačiau netektų susidurti su svetimais žmonėmis ar nepažįstamais šunimis.
