Burmila

Veterinarijos literatūroje nerašoma apie konkrečias ligas, susijusias su Azijos katėmis, tačiau šiai grupei priklausantys gyvūnai gali sirgti ligomis, siejamomis su Burmos katėmis. Kai kurių Burmos veislės linijų katės, regis, dažniau nei kitų veislių katės serga cukriniu diabetu.

Kalbant apie ėdalą, kiekviena katė yra ypatinga, kiekviena ką nors ypač mėgsta, ko nors nemėgsta, turi tam tikrų poreikių. Vis dėlto katės yra mėsėdės, ir kiekviena katė turi gauti iš ėdalo 41 skirtingą tam tikrą maisto medžiagą. Šių maisto medžiagų proporcija priklauso nuo amžiaus, gyvenimo būdo ir bendros sveikatos būklės, tad nekeista, kad augančiam, energingam kačiukui reikia kitokio maisto medžiagų derinio nei vangesnei vyresnio amžiaus katei. Kiti klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti, – tai šėrimas tinkamu ėdalo kiekiu siekiant išsaugoti puikią organizmo būklę – tam reikia laikytis šėrimo rekomendacijų ir aprūpinti šlapiu ir sausu ėdalu, pagamintu ir parinktu pagal individualų skonį.

Trumpo prigludusio Burmilos kačių kailio nereikia pernelyg puoselėti, vis dėlto joms patinka dėmesys, kurį gauna per tokias procedūras. Kaip ir visas kates, šias augintines rekomenduojama reguliariai skiepyti nuo ligų ir gydyti nuo parazitų.

Burmilos kačių veislė atsirado atsitiktinai susiporavus šinšilos persų patinui ir Burmos katei Jungtinėje Karalystėje XIX a. devinto dešimtmečio pradžioje. Kadangi visa keturių kačiukų vada buvo labai patrauklios spalvos ir su žymėmis, buvo nuspręsta vykdyti veisimo programą ir sukurti naują veislę."

Burmilos katėms pravers galimybė patekti į saugų sodą arba specialiai joms įrengtą voljerą, geriausia su laipynėmis, rampomis ir pagulėti saulėkaitoje skirtomis lentynėlėmis, kad jos galėtų saugiai mėgautis lauko pasauliu. Dėl draugiško, atviro charakterio ir atletiškumo burmilų nerekomenduojama be priežiūros išleisti laukan į nesaugią teritoriją, nes labai tikėtina, kad jos nuklys, taip pat gali tapti vagių grobiu.