Šie šuniukai nuostabiu pasišiaušusiu kailiu, nosimi kaip sagute ir mažomis stačiomis ausimis yra labai dailūs. Jų kūnas nestambus, o galva kaip laputės. Baltas kailis – ypatingas šių šunų bruožas; kailis dvigubas, išorinis sluoksnis tiesus, plaukai kieti, o apatinis sluoksnis – minkštas ir purus. Šie suaugę terjerai būna 28 cm ūgio, o sveria 7–10 kg.
Jie išdykę, pasitiki savimi ir yra prieraišūs. Jie budrūs ir drąsūs, todėl yra geri sargybiniai. Kartais jie gudrauja ir būna užsispyrę, bet yra be galo ištikimi savo šeimynykščiams. Tačiau nuo mažų dienų juos reikia pratinti prie kačių, antraip paaugę jas vaikysis. Kai kada jie padyksta, todėl patartina dresuoti!
Vakarų Škotijos baltieji terjerai buvo auginami ūdroms, lapėms ir kenkėjams medžioti. Kuriant šią veislę iš visų šiurkščiaplaukių Škotijos terjerų buvo pasirenkami balti šuniukai. Anglijos karalius Jokūbas I XVII a. trečiajame dešimtmetyje paprašė kelių baltų šunelių iš Argailo, Škotijos, – galbūt jie ir buvo Vakarų Škotijos baltieji terjerai! Pulkininkas Malcolmas iš Poltalocho (Argailas) netyčia nušovė savo mėgstamą tamsiaspalvį terjerą ir prisiekė nuo tol auginti tik baltus šunis, tada jie buvo vadinami Poltalocho terjerais. Argailo hercogo dvaras Danbartone vadinosi Rozenetas, ir XIX a. Vakarų Škotijos baltieji terjerai buvo pavadinti Rozeneto terjerais jo, kaip globėjo, rodžiusio jiems dėmesį, garbei.
