Senbernaras (vidutinio ilgio ar ilgas kailis)

Senbernaras (vidutinio ilgio ar ilgas kailis)

Aukšti ir masyvūs senbernarai yra viena iš lengviausiai atpažįstamų veislių. Šie šunys raumeningi, galingomis, įspūdingomis galvomis; neskubėdami, ramiai žingsniuodami jie gali prieiti labai sunkiai prieinamas vietas. Šios veislės šunys būna oranžinės, raudonmedžio atspalvio margos, raudonai margos spalvos arba baltos su šių spalvų dėmėmis. Suaugusių patinų ūgis siekia ne mažiau kaip 75 cm, o patelių – 70 cm. Senbernarai sveria maždaug 68–91 kg.

Senbernaras (vidutinio ilgio ar ilgas kailis)
  • Dydžio kategorija: Labai didelis
  • Kailio priežiūros reikalavimai: Dažniau kaip kartą per savaitę
  • Kailio ilgis: Vidutinis / ilgas
Senbernaras (vidutinio ilgio ar ilgas kailis)
  • Šėrimasis: Stiprus
  • Alergijos: Ne
  • Triukšmas: Paprastai tylus
  • Šunų grupės veisyklų klubas: Darbiniai
  • Mankšta: Iki 1 val.
Senbernaras (vidutinio ilgio ar ilgas kailis)
  • Vienišas: Nuo 1 iki 3 val.
  • Kiti augintiniai : Didelis
  • Tinkamumas sargauti: Vidutinis

Kilmė

Šios veislės šunys pavadinti pagal Didžiąją šv. Bernardo perėją, kurią 980 m. įkūrė šv. Bernardas Mentonietis, kaip prieglobstį keliaujantiems per pavojingą Alpių perėją tarp Šveicarijos ir Italijos. 1707 m. sunkiai dirbantys vienuoliai suprato, kad šunys, turintys geresnę uoslę ir neperšlampamus kalius, gali geriau gelbėti keliautojus, nes iš prigimties žino kryptį, tad jie sukūrė savo veisimo programą ir pavadino šiuos šunis Alpių mastifais. Esama pasakojimų apie puikius gelbėtojus, o vienas iš garsiausių šunų, vardu Baris, išgelbėjo nuo mirties 40 žmonių.

Charakteris

Senbernarų charakterį apibūdina žodžiai „švelnusis milžinas“. Jie geraširdžiai, patikimi ir švelnūs, jiems patinka gyventi šeimoje. Šie šunys labai ištikimi, retai loja, bet, jei reikės, gins jus ir jūsų nuosavybę. Paprastai jie gražiai sugyvena su kitais šeimoje gyvenančiais gyvūnais. Nuo mažumės jaunus šuniukus reikia išmokyti netraukti pavadžio, nes šį įprotį bus sunku pakeisti jiems suaugus.

Sveikata

Sunkiausios senbernarus varginančios sveikatos problemos dažniausia būna įvairios kaulų ligos, įskaitant kaulų vėžį, epilepsija ir širdies ligos. Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, juos gali varginti paveldimos akių ligos, taip pat klubo ir alkūnės displazija (sąnarių liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.

Mankšta

Senbernarų šuniukus reikia mankštinti labai palaipsniui, kad nebūtų per didelio krūvio augantiems jų kaulams ir minkštiesiems audiniams; net ir suaugusiam šuniui mankštos krūvį reikia didinti pamažu. Nors šie šunys dideli, daug mankštintis jiems nereikia – suaugusiam pakanka maždaug po valandą per dieną.

Mityba

Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Senbernarai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemos. Šio sutrikimo riziką galima mėginti sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.

Priežiūra

Kailis būna dvejopas – lygus ir šiurkštus. Lygiakailiai yra trumpaplaukiai, o šiurkščiakailiai yra ilgaplaukiai. Juos šukuoti nėra sunku, tik sudėtinga įsprausti šukas per tokius gaurus! Keliskart per savaitę šepečiu arba šukomis reikia iššukuoti išslinkusius plaukus. Ausis reikia valyti, o akis labai reguliariai prižiūrėti, ypač tų šunų, kurių atvėpę vokai. Senbernarai yra švarūs gyvūnai, bet dažnas seilėjasi.