Ilgaplaukiai koliai yra vidutinio dydžio arba dideli, išdidūs ir gražūs šunys, meiliu ir išraiškingu snukiu. Jų tankus kailis būna sabalo spalvos, sabalo ir baltos, trispalvis ir melsvai šlakuotas, galva yra pailgos ir pleišto formos. Suaugę patinai yra 56–61 cm ūgio ir sveria 27–34 kg, o suaugusios patelė yra 51–56 cm ūgio ir sveria 23–30 kg.
Šios veislės gyvūnams gali pasitaikyti sveikatos sutrikimų
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, ilgaplaukiams koliams galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Kolių akių anomalija: paveldima būklė, kai akis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Tinklainės pigmentinio epitelio distrofija, kai akyje susidaro nuosėdų, galinčių pažeisti akį ir sukelti aklumą esant prietemai.
– Jautrumo įvairiems vaistams genas: paveldima būklė, kai šuo tampa jautrus tam tikriems vaistiniams preparatams.
Ilgaplaukiai koliai yra draugiški, nenervingi ir neagresyvūs. Tai džiaugsmingi šunys, jie užmezga labai artimą ryšį su savo šeimynykščiais. Jie labai saugo savo namų aplinką, bet pakviestus svečius sutinka šiltai. Ilgaplaukiai koliai labai greitai mokosi ir labai mėgsta naujus dresūros iššūkius.
Manoma, kad šios veislės šunys kilo iš romėnų užkariautojus (50 m. pr. Kr.) lydėjusių šunų ir vietinių Škotijos šunų. Tikriausiai jie tokį vardą gavo nuo juodų avių (angl. Colley), auginamų Škotijos žemumose. XIX a. septintajame dešimtmetyje šie šunys tiesiog pakerėjo karalienę Viktoriją, apsilankiusią Škotijoje savo Balmoralo dvare, ir ji kelis šunis atsigabeno į Vindzoro pilį. Tuo metu škotų aviganiais vadinti koliai pirmą kartą įžengė į parodų salę Birmingamo šunų draugijos parodoje ir netruko labai išpopuliarėti.
