Šie dailūs šuniukai trykšte trykšta džiaugsmu ir draugiškumu. Jie atrodo tarsi maži lapiukai, o išorinis ilgo stataus plauko kailis ir tankus poplaukis suteikia pūkų kamuoliuko įspūdį. Pomeranijos špicų kailis būna įvairių gražių spalvų ir jų derinių – išsamią informaciją žr. veislės standarto aprašyme. Suaugę šunys yra 18–30 cm ūgio, priklauso nuo sudėjimo ir tipo. Idealus suaugusių šunų svoris yra 1,8–2 kg, o patelių – 2–2,5 kg.
Galimos Pomeranijos špicų sveikatos problemos:
– Girnelės išnirimas
– Trachėjos kolapsas
– Chiari tipo deformacija (siringomielija): tai būklė, kai aplink nugaros smegenis susidaro skysčio pripildytų sričių, sukeliančių skausmą.
– Hidrocefalija: būklė, kai aplink smegenis susikaupia skysčio, kuris gali jas pažeisti.
– Alopecija X¹: būklė, dėl kurios simetriškai slenka plaukai ir atsiranda odos pigmentacija.
Tai gyvybingi ir energingi šuniukai, labai ištikimi savo šeimynykščiams. Pomeranijos špicai labai mėgsta būti nešiojami, bet nepersistenkite, nes bent kartais jie turi atsistoti ir ant savo keturių kojyčių! Tai puikūs sarginiai šunys, nes yra labai balsingi. Nors jie yra švelnios ir meilios prigimties, elgtis su jais reikia atsargiai, ypač jaunesniems vaikams, – šie šuniukai labai trapūs, tad šios veislės augintiniams dažnai pasitaiko kojų lūžių.
Beveik neabejojama, kad Pomeranijos špicai yra kilę iš į roges kinkomų Arkties šunų ir tikriausiai yra giminingi keshondams, norvegų elkhundams ir samojedams. Pirmos patikimos rašytinės žinios apie šią veislę žinomos iš XIX a. pradžios Pomeranijos, su Baltijos jūra besiribojančio regiono, bet tie šunys buvo daug didesni (maždaug 13 kg). Vedamose vadose būdavo maždaug po 10 šuniukų, netrukus pirmenybę imta teikti mažiausiems iš jų. XIX a. viduryje ši veislė jau buvo paplitusi kitose Europos šalyse, o 1888 m. šią veislę pamėgo ir karalienė Viktorija, tad Pomeranijos špicų veislė populiarėjo dar labiau. Tada Didžiosios Britanijos veisėjai pradėjo juos veisti stengdamiesi išveisti mažesnio dydžio ir vis daugiau kailio turinčius šunis.
