Šie dideli ir raumeningi medžiokliniai šunys pasižymi išskirtiniu sodrios spalvos kailiu, kuris gali būti nuo kaštoninio iki raudonmedžio atspalvių. Kailis šilkinis ir lygus, ant kojų, ausų ir uodegos plunksniškas. Šie šunys proporcingi ir elegantiški, išdidžiai iškelta galva. Suaugę patinai vidutiniškai yra 65 cm ūgio, sveria 30,5 kg; suaugusios patelės yra maždaug 61 cm ūgio ir sveria 26 kg.
Airių seteriams gali būti būdingos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Šunų leukocitų sukibimo nepakankamumas: paveldimas sutrikimas, lemiantis netinkamą imuninės sistemos veikimą.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Atopija.
– Osteosarkoma1: sunkios formos kaulų vėžys.
– Epilepsija2: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis.
– Entropija3: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu.
Geros kilmės, tinkamai socializuoti ir dresuoti airių seteriai yra išskirtinai mieli ir gali būti prieraišūs šeimos augintiniai. Jei teks gyventi su kate, būtina anksti pratinti prie kačių ir rūpestingai prižiūrėti. Kadangi yra be galo draugiški, jie nėra tinkami kaip sarginiai šunys, nors ir praneša apie atvykėlius. Airių seteriai iš esmės visą gyvenimą išlieka šuniukai – tai viena iš žaviausių jų savybių.
Airių seteriai yra seniausia seterių grupė, egzistavusi dar prieš Gordono ir anglų seterius. Manoma, kad veislė išsirutuliojo iš senųjų spanielių, medžioklinių spanielių, kurie pritūpdavo aptikę laimikį, ir škotų seterių. Airių raudonųjų seterių klubas buvo įsteigtas 1882 m. Dubline pagal Eniskileno grafo, išgavusio būdingą raudoną kailio spalvą, veisimo programą. XX a. penktajame dešimtmetyje veislė dėl progresuojančios tinklainės atrofijos (PRA) beveik išnyko. Ėmus atlikti DNR testus ir taip nustatyti ligos nešėjus, veislė buvo atkurta ir PRA atvejų pasitaikė gerokai mažiau.
