Vokiečių aviganiai yra viena iš labiausiai atpažįstamų veislių pasaulyje. Jie turi atrodyti raumeningi ir budrūs, didingos ir abejingos laikysenos. Šie šunys yra vikrūs ir gerai subalansuoti, laikosi išdidžiai. Jų kailis būna įvairių spalvų (visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme), sudarytas iš kieto, šiurkštaus ir lygaus viršutinio kailio sluoksnio bei storo poplaukio. Idealus suaugusių šunų ūgis yra 63, patelių – 58 cm. Svoris svyruoja nuo 30 iki 36 kg.
Vokiečių aviganiai linkę į įvairias problemas, įskaitant šias:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Degeneracinė mielopatija, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių
– Analinė furunkuliozė: skausminga problema, sukelianti išopėjimą aplink šuns išangę
– Paveldima katarakta: tai būklė, kai akies lęšiukas drumstėja, dėl to gyvūnas gali apakti
– Epilepsija: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis
– Hipopituitarizmas: rimta hormoninė problema, turinti įtakos augimui
– Hemofilija: liga, dėl kurios gali sutrikti kraujo krešėjimas – procesas, būtinas kraujavimui sustabdyti
– Egzokrininis kasos nepakankamumas: tai problema, kai šuns organizmas nesugeba gaminti įprasto kiekio fermentų, reikalingų maistui tinkamai suvirškinti.
Vokiečių aviganiai užmezga labai artimą ryšį su savo šeimininku ir nori su juo praleisti kuo daugiau laiko. Nors šios veislės šunims reikia daug dėmesio, jie šimteriopai atsidėkoja ištikimybe ir nepriekaištingais saugojimo įgūdžiais. Antra vertus, jei neskirsite laiko vokiečių aviganiui socializuoti ir dresuoti, šuo gali būti nepasitikintis savimi ir nevaldomas. Šie šunys noriai mokosi ir yra labai imlūs dresūrai – tai dresūros pamokų pirmūnai.
Vokiečių aviganiai, susiformavę iš įvairių skirtingų aviganių, iš pradžių buvo veisiami kaip ganymo šunys, o jų kilmė atsekama iki VII a. Pirmą kartą vokiečių aviganiai buvo pademonstruoti 1882 m., o 1899-aisiais Vokietijoje buvo įsteigtas vokiečių aviganių veislės klubas – „Verein fur Deutsche Schaferhunde“. Šio klubo veikla buvo tobulinti vokiečių aviganius, kad jie tiktų policijai ir karinėms pajėgoms, – taip veislė buvo apsaugota nuo išnykimo sunkiais laikais XX a. pradžioje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai šiuos šunis naudojo pranešimams perduoti ir sužeistiesiems aptikti. Sąjungininkų kariai žavėjosi šunų protu ir drąsa, todėl nemažai jų po karo parsigabeno namo – taip veislė paplito kitose šalyse.
