Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Your Pet, Our Passion.
Anglų toiterjeras (juodas su įrudžiu)

Anglų toiterjeras (juodas su įrudžiu)

Anglų toiterjerai yra maži lygaus kailio šunys; kailis yra juodas su įrudžiu. Ausys stačios ir smailios. Jie šiek tiek labiau ištįsę į ilgį nei į ūgį. Idealiu atveju anglų toiterjerai yra 25–30 cm ūgio ir sveria apie 2,7–3,6 kg.

Verta žinoti
  • Šiek tiek patirties turintiems šeimininkams tinkamas šuo
  • Reikalinga tam tikra dresūra
  • Mėgsta ramius pasivaikščiojimus
  • Mėgsta pasivaikščioti po pusvalandį per dieną
  • Mažas žaislinio dydžio šuniukas
  • Minimalus seilėjimasis
  • Šukuoti reikia kartą per savaitę
  • Nehipoalerginė veislė
  • Labai balsingas šuo
  • Sarginis šuo. Loja ir įspėja
  • Gali prireikti mokyti, kaip sugyventi su kitais augintiniais
  • Gali prireikti mokyti, kaip sugyventi su vaikais
Apskritai sveika veislė

Galimi anglų toiterjerų sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Šlaunikaulio galvutės liga
– Įgimtas kurtumas: šios būklės priežastys kol kas ne visai aiškios.
– Jaunatvinė dilatacinė kardiomiopatija: tai jauniems šunims išsivystanti būklė, kai palaipsniui silpsta širdies raumuo ir negali tinkamai susitraukinėti.

Charakteris

Šie maži šunys turi šiek tiek terjerų temperamento. Jie yra prieraišūs, draugiški ir visiškai atsidavę savo šeimai. Jie mielai gyvena tiek mieste, tiek kaime ir gerai sutaria su vyresniais vaikais. Juos nuo mažens reikėtų pratinti prie kitų šunų, kačių ir vaikų.

Kilmė

Anglų toiterjerai iki XX a. septintojo dešimtmečio buvo žinomi kaip nykštukiniai juodi su įrudžiu terjerai. Jų kilmę galima atsekti iki XVI a. registruotų juodų su įrudžiu terjerų. Anglijoje XIX a. šie terjerai buvo labai paklausūs kaip žiurkių gaudytojai, nes su pramonės revoliucija labai pagausėjo žiurkių populiacija. Juos džentelmenai į medžioklę nešdavosi kišenėje ir prireikus paleisdavo ant žemės, kad šie išvaikytų lapes ir kt. Išpopuliarėjo terjerų rungtynės – buvo lažinamasi statant už laiką, per kurį šuo nugalabys tam tikrą skaičių žiurkių. Kadangi terjerai vis labiau populiarėjo ir žmonės norėjo mažesnių šunų, vyko intensyvus tarpusavio kryžminimas, veisiant būdavo atrenkami mažiausi vados šuniukai.