Tai ilganugaris, trumpakojis mažo ūgio šuo. Nors mažas, taksas yra raumeningas ir tvirto kūno sudėjimo su gilia, plačia krūtine ir gerai išsivysčiusiomis priekinėmis kojomis. Jis turi trumpą, šiurkštų kailį, tankius antakius ir barzdą. Kailis yra įvairių spalvų (daugiau informacijos rasite veislės standarte). Suaugęs miniatiūrinis taksas sveria 4,5–5 kg ir yra maždaug 12–15 cm ūgio.
Šie šunys vadovaujasi savo galva, todėl turi būti maloniai, nuosekliai ir kantriai dresuojami. Norint taksus pripratinti prie vaikų, nepažįstamų žmonių ir gyvūnų, būtina ankstyva socializacija. Šios veislės šunys prisiriša prie savo šeimos, dažniausiai prie kurio nors vieno šeimos nario, o su nepažįstamaisiais gali būti atsargūs.
Taksų kilmė atsekama iki XV a. Vokietijoje. Vis dėlto taksų tipo šunys buvo vaizduojami Senovės Egipto ir Meksikos meno kūriniuose, o panašaus šuns palaikai buvo rasti I a. po Kr. sudužusio laivo liekanose Italijoje. Vokiškas veislės standartas buvo nustatytas 1879, o veislės klubas įsteigtas 1888 m. Taksus į Didžiąją Britaniją atgabeno princas Albertas, ir XIX a. jie išpopuliarėjo Britanijoje bei Amerikoje. Nykštukiniai taksai buvo naudojami vietoj šeškų, kad išvaikytų iš urvų triušius.
