Tai mažo ūgio šunys ilga nugara ir trumpomis kojomis. Nors maži, taksai yra raumeningi ir galingai sudėti. Jie pasižymi plačia krūtine ir gerai išsivysčiusiomis priekinėmis kojomis. Jie turi patrauklų švelnų ir tiesų kailį, kuris būna įvairių spalvų (visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme). Suaugę nykštukiniai taksai yra 4,5–5 kg svorio ir maždaug 12–15 cm ūgio.
Šie šunys vadovaujasi savo galva, todėl turi būti maloniai, nuosekliai ir kantriai dresuojami. Norint taksus pripratinti prie vaikų, nepažįstamų žmonių ir gyvūnų, būtina ankstyva socializacija. Šios veislės šunys prisiriša prie savo šeimos, dažniausiai prie kurio nors vieno šeimos nario, o su nepažįstamaisiais gali būti atsargūs. Iš trijų pagal kailį besiskiriančių atmainų ilgaplaukiai taksai paprastai yra draugiškiausi.
Taksų kilmė atsekama iki XV a. Vokietijoje. Vis dėlto taksų tipo šunys buvo vaizduojami Senovės Egipto ir Meksikos meno kūriniuose, o panašaus šuns palaikai buvo rasti I a. po Kr. sudužusio laivo liekanose Italijoje. Vokiškas veislės standartas buvo nustatytas 1879, o veislės klubas įsteigtas 1888 m. Taksus į Didžiąją Britaniją atgabeno princas Albertas, ir XIX a. jie išpopuliarėjo Britanijoje bei Amerikoje. Nykštukiniai taksai buvo naudojami vietoj šeškų, kad išvaikytų iš urvų triušius.
