Šie aukšti, elegantiški kurtai pasižymi išdidžiai iškelta ilga, siaura galva. Tai gražūs šunys, simbolizuojantys galią, drąsą ir greitį. Jų kailis šilkiškas, vidutinio ilgio, plunksniškas (ilgesnis plaukas) ties kojomis, papilvėje ir uodegoje. Kailis būna baltos, aukso, rusvos, pilkos, juodai margos spalvos ir dėmėtas. Suaugusios patelės yra mažiausiai 68 cm ūgio, sveria apie 34 kg. Suaugę patinai yra mažiausiai 74 cm ūgio, sveria apie 41 kg.
Galimi rusų kurtų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Degeneracinė mielopatija: progresuojanti liga, pažeidžianti nugaros smegenis.
– Tiroiditas¹: skydliaukės uždegimas, dėl kurio gali išsivystyti hipotirozė, kai skydliaukė yra nepakankamai aktyvi ir gamina per mažai hormonų. Dėl to gali pritrūkti energijos, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
– Dantų problemos dėl veislės žandikaulių sudėjimo.
Nepaisant dydžio, šie gero būdo šunys yra švelnūs ir ramiai elgiasi namuose. Nuo nepažįstamų jie gali laikytis atokiai ir būti santūrūs. Kitus panašiai nusiteikusius šunis jie pakenčia, bet anksti turi būti pratinami prie kačių ir kitų augintinių, nes visada reaguoja pamatę bėgantį gyvūną.
Rusų kurtai dar nuo XVII a. Rusijoje buvo naudojami vilkams persekioti. Rusijos kunigaikštis atsivežė kelis kurtus iš Arabijos, bet šie neištvėrė atšiaurių Rusijos žiemų. Antrąjį kartą jis sukryžmino skalikus su vietinėmis veislėmis, greičiausiai totorių skalikais ar ilgakojais aviganiais. Dėl savo švelnaus temperamento ir egzotiškos išvaizdos šie šunys buvo puikios dovanos, carų dovanojamos Europos karaliams. Po Rusijos revoliucijos 1917 m. rusų kurtai buvo siejami su valdančiąja klase, ir daug veisyklų buvo sunaikintos; veislė išliko tik todėl, kad jos atstovų buvo padovanota Vakarų pasauliui.
