Devonreksai

Dėl tokio kailio devonreksai dažnai serga odos grybelinėmis infekcijomis, todėl gali atsirasti ausų problemų, riebalinių odos sankaupų ir varginti niežulys. Reksai taip pat gali būti linkę plikti – šis sutrikimas vadinamas hipotrichoze. Dėl atgalinio kryžminimo siekiant sukurti veislės pradinį genofondą praeityje pasitaikydavo genetiškai paveldimo spazmiškumo atvejų, siejamų su šia veisle (vadinama devonreksų miopatija), tačiau kruopščiai veisiant ši problema beveik pašalinta.

Kalbant apie ėdalą, kiekviena katė yra ypatinga, kiekviena ką nors ypač mėgsta, ko nors nemėgsta, turi tam tikrų poreikių. Vis dėlto katės yra mėsėdės, ir kiekviena katė turi gauti iš ėdalo 41 skirtingą tam tikrą maisto medžiagą. Šių maisto medžiagų proporcija priklauso nuo amžiaus, gyvenimo būdo ir bendros sveikatos būklės, tad nekeista, kad augančiam, energingam kačiukui reikia kitokio maisto medžiagų derinio nei vangesnei vyresnio amžiaus katei. Kiti klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti, – tai šėrimas tinkamu ėdalo kiekiu siekiant išsaugoti puikią organizmo būklę – tam reikia laikytis šėrimo rekomendacijų ir aprūpinti šlapiu ir sausu ėdalu, pagamintu ir parinktu pagal individualų skonį.

Banguoto devonreksų kailio beveik nereikia prižiūrėti. Norint geriau pašalinti negyvus plaukus galima šukuoti guminiais šepečiais, bet šukuoti reikia atsargiai, nes persistengus galima visam laikui sugadinti plaukus. Reikia reguliariai valyti devonreksų ausis ir išvalyti vaško sankaupas, dėl kurių gali prasidėti infekcija. Vasaros mėnesiais šviesesnių spalvų kačių ausis, galimas dalykas, teks tepti apsaugos nuo saulės priemonėmis. Kaip ir visas kates, šias augintines rekomenduojama reguliariai skiepyti nuo ligų ir gydyti nuo parazitų.

Nors devonreksai šeriasi daug mažiau nei kitų veislių katės (nes yra ne tokie plaukuoti), negalima teigti, kad šios veislės gyvūnai visiškai nesišeria ar kad jų plaukau nealergizuoja. Iš tiesų alergiją sukeliantis baltymas yra katės seilėse.